Sem sumirkčiojo. Po kokios akimirkos suprato, ko jis klausia. Buvo taip netikėta.

– Tai… mano senelio vardas.

Sem šiek tiek nustebo, kad Rafaelis prisiminė jos kilmę. Tiesą sakant, Samantą tik viena karta skyrė nuo Airijos. Ji gimė ir užaugo Anglijoje, nes kai jos talentingam tėvui pasiūlė darbą Londono universitete, šeima persikėlė.

Sem pajuto besikaupiantį pyktį.

– Iš tiesų, ruošiausi tau pasakyti… kada nors. Iš tikrųjų nebūčiau nuo Mailo amžinai slėpusi tiesos.

Rafaelis nemaloniai prunkštelėjo.

– Kaip gražu iš tavo pusės. Būtum laukusi, kol jis būtų užaugęs pilnas apmaudo, kad neturi tėvo, o aš to net nebūčiau žinojęs.

Rafaelis atsisėdo tiesiai ir trinktelėjęs padėjo taurę. Su nekantrumu perbraukė ranka per plaukus, ir jie netvarkingai sukrito ant kaktos. Sem sutraukė vidurius, nes prisiminė, kaip kadaise jai buvo malonu braukti rankomis per tuos plaukus, laikyti už jų, kad jis neatsitrauktų, kai veidu buvo įsikniaubęs jai tarp…

Taip pakrypus mintims, Sem ėmė degti iš gėdos. Turėtų galvoti apie Mailą ir kaip jiems abiem išvengus Rafaelio keliamos grėsmės, o ne svaičioti apie pasibjaurėtinai nepadorius malonumus.

Dar tylesniu balsu ji prisipažino:

– Gyvenau diena po dienos… neatrodė, kad reikėtų skubėti. Jis… neklausinėja apie savo tėvą.

Rafaelis išsitiesė visu ūgiu priešais ją.

– Sakyčiau, reikėjo skubiai pranešti, kai tik pagimdei, Sem. Ar nemanai, kad berniukas svarsto, kodėl kiti vaikai turi tėčius, o jis ne?

Žodžiai strigo Sem gerklėje. Mailas dar neužsiminė, tačiau ji pastebėjo jį žiūrint į draugus darželyje, kai jų pasiimti ateidavo tėčiai. Neilgai trukus sūnus būtų ėmęs klausinėti.

Ji irgi atsistojo, jai nepatiko jausti grėsmę.

Rafaelis užgniaužė kylantį pyktį, kuris tuojau būtų ėmęs lietis per kraštus. Jausdamasi dar labiau pažeidžiama Sem tarė griežtu balsu:

– Paklausyk, nebegaliu ilgiau pasilikti. Auklė daro man paslaugą. Gal kalbėkimės apie tai, kas reikalinga?

Visą dieną Rafaeliui akyse stovėjo Sem išbalusiu veidu. Ir kaip čiupo ją į glėbį lyg koks laukinis, prirėmė prie kriauklės, kad ją paimtų tame apšiurusiame tualete. Jautė ją prie savęs, jos lūpas prie savo lūpų. Tas prisiminimas išjudino giliai slepiamas emocijas ir sukėlė virtinę jausmų, karštesnių ir veržlesnių, nei kada nors buvo patyręs.

Vyras stengėsi sutramdyti stiprius jį užplūdusius jausmus.

– Štai kaip viskas vyks: aš pasiryžęs būti savo sūnui tėvu, o tu iš visų jėgų stengsiesi, kad mums visiems būtų lengviau. Priešingu atveju, Samanta, nedvejodamas panaudosiu prieš tave visas juridines galias.

Rafaelis išdėstė reikalavimus, o Sem tik žiūrėjo į jį ir stengėsi, kad jis nepamatytų, jog jo žodžiai sukrėtė ją ligi pat širdies gelmių. Nedvejodamas panaudosiu prieš tave visas juridines galias.

– Ką turi galvoje taip sakydamas, Rafaeli? Nevalia taip manęs bauginti.

Rafaelis priėjo arčiau – pakankamai arti, nes aplinkui pasklido jo kvapas, paskatinęs ją akimirksniu prisiminti, kaip tą pačią dieną tik šiek tiek ankstėliau jis prispaudė lūpas prie jos lūpų. Dabar jis žiūrėjo į ją taip ilgai ir taip susikaupęs, kad ji liovėsi kvėpavusi. O tada vėl grįžo prie sofos, atsisėdo ir stebėjo ją kaip koks dykinėjantis paša.

– Tai ne bauginimas. Veikiau pažadas. Noriu dalyvauti Mailo gyvenime. Esu jo tėvas. Mums vertėtų susipažinti. Jis turi žinoti, kad aš jo tėvas.

Iš siaubo Sem pašoko adrenalino kiekis kraujyje. Kad ir labai norėdama nebūtų galėjusi nusėdėti vietoje. Įsitempė kiekvienas raumuo.

– Juk negali įsiveržti ir pareikšti, kad esi tėvas. Berniukas nesupras. Tik nuliūdinsi jį.

Rafaelis kilstelėjo antakį.

– O kas dėl to kaltas? Kas visa tai slėpė nuo jo ir nuo manęs? Tiktai vienas žmogus. Tu. Ir dabar tau pačiai tenka atsakyti už pasekmes.

– Taip. – Su kartėliu pripažino Sem. – Aš tai pripažįstu, o tu aiškiai apibrėžei, kaip toli sieks tavo įtaka – bet tik ne mano sūnaus gerovės ir saugumo kaina.

Rafaelis atsitiesė.

– Tik dėl tavęs mūsų sūnus nelaimingas ir nesaugus. Dėl tavo užsispyrimo jis jau treti metai nežino, kad turi tėvą. Tu jau padarei nepataisomą žalą vaiko raidai.

Mūsų sūnus. Sem surakino skausmas. Ji ir vėl pasijuto priblokšta įžiūrėjusi Rafaelio veide tiksliai apibūdinamą jausmą. Nors vyras bematant užsidėjo kaukę, lyg jį patį būtų nustebinęs toks jausmingumas.

– Ką siūlai, Rafaeli?

Tą akimirką giliai širdyje Sem stebėjosi, kad jie kadaise buvo artimi. Kad ji gulėjo šalia šio vyro lovoje ir žvelgė į jo akių gelmes. Tą paskutinę naktį, prieš jam išvykstant į verslo kelionę, ji ištiesė ranką ir palietė jo veidą lyg norėtų įsiminti bruožus. Jis paėmė jos ranką ir pabučiavo į delną, o jo akyse šmėkštelėjo kažin kas dar nematyto, kas vertė ją tankiai kvėpuoti, o širdį plakti…

– Siūlau štai ką, kadangi artimoje ateityje privalau būti Anglijoje, noriu matyti Mailą kiekvieną dieną, kad mudu susipažintume.

Jai sunku buvo tai suvokti.

– Artimoje ateityje? Ką tai reiškia? Negali tik susipažinęs vėl, kai baigsis tavo verslo reikalai, palikti sūnų, Rafaeli.

Rafaelis atsistojo ir giliai susikišo rankas į kišenes, lyg jam būtų kilę minčių apie fizinį smurtą. Jis kalbėjo lipšniai.

– Ak, nėra ko nerimauti, Sem, neturiu nė mažiausio noro jį palikti – to nebus – kad ir kur būčiau išvykęs verslo reikalais. Mailas man taip pat sūnus kaip ir tau. Tau nebuvo jokių kliūčių būti su juo daugiau nei trejus metus, ir tu dar kartą jo nuo manęs neatskirsi. Noriu, kad jis būtų čia, su manimi.

Sem žioptelėjo ir tik tada pajėgė ištarti:

– Čia, su tavimi? Bet tai absurdiška. Jam tik treji!

Labai nenoromis Rafaelis pridūrė:

– Žinoma, tu irgi turėsi atsikraustyti.

Sem baimingai nusijuokė, nes beprotiškas Rafaelio pasiūlymas buvo ištartas kaip itin priimtinas.

– Ak, ačiū! Matyt, turėčiau dar ir dėkoti, kad leisi pasilikti su sūnumi?

Rafaelis išraudo.

– Manau, bet kuris teisėjas teismo salėje nepalankiai žiūrės į motiną, be jokios aiškios priežasties slėpusią nuo tėvo sūnų.

Sem išblyško ir pabandė jį įtikinti.

– Rafaeli, mes negalime… išsikraustyti ir persikraustyti pas tave. Tai nepatogu. – O mintis, kad teks su šiuo vyru praleisti daugiau laiko nei norėtų, mirtinai gąsdino.

Jo balsas rėžė ausį.

– Ketinu gyventi su savo sūnumi po vienu stogu, kaip tėvui priklauso, ir dėl to nebus jokių derybų. Gali tam pritarti arba ne. Be abejo, bus paprasčiau, jei pritarsi. Ir, kadangi mes vėl dirbsime kartu, taip bus tik patogiau.

Rafaeliui priminus tą sprendimą ir dėl vyro užsispyrimo Samanta vėl supyko.

– Visiškai nemąstai. Žinoma, turėsiu būti su sūnumi… to jau tikrai nėra ko svarstyti.

Rafaelis žengė žingsnį arčiau, ir nors tebelaikė rankas kišenėse, Sem pabūgo, kad jis jai suduos.

– Puikiai supranti, kaip jaučiuosi, Samanta. Lauksiu tavęs su lagaminais ir Mailu iki tos pačios valandos rytoj vakare, o jei ne, eisime į teismą, ir ten nuspręs, kaip turėsime pasidalyti laiką. – Jis dar pridūrė: – Įrodei, kad esi įsitikinusi, jog pakanka tik vieno iš tėvų. Kas man uždraus išbandyti šią teoriją ir palikti tave nuošalyje?

Sem iškošė pro sukąstus dantis:

– Pripažįstu, kad praradai galimybę matytis su Mailu… ir kad turėjau tau pasakyti apie jį anksčiau. Bet turėjau tam priežasčių, ir manau, kad jos svarios.

– Labai kilnu iš tavo pusės, Samanta, – nusišaipė Rafaelis parodydamas savo pranašumą.

Stengdamasi susikaupti, kad jis jos neblaškytų, Sem įtikinėjo:

– Bus nepatogu mums čia apsigyventi. Nors tai tavo namai, ir jie gražūs…

– Jie ne mano, – atšovė Rafaelis. – Tai mano draugo nuosavybė. Aš juos išsinuomojau.

Sem nevalingai pakėlė rankas maldaudama, kad ją išklausytų.

– Dar viena priežastis, dėl ko šis sumanymas netikęs – tai net ne tavo nuolatinė gyvenamoji vieta. Mailas kuo puikiausiai jaučiasi savuose namuose. Mūsų namo priestate įrengtas dar vienas butas, o ten gyvena Braidė.

Rafaelis kilstelėjo antakį.

– Jo auklė?

Sem linktelėjo galvą.

– Po motinos mirties ji buvo tėvo namų ekonomė, nuo tada, kai man suėjo dveji. Ji mane augino ir rūpinosi, ir pasiliko, kai prieš dvejus metus mirė tėvas.

– Užjaučiu. – Rafaelis šaltai pareiškė užuojautą. – Nežinojau.

– Ačiū… – padėkojo Sem. – Esmė ta, – tęsė ji, kol Rafaelis dar domėjosi, – kad Braidė pažįsta Mailą nuo gimimo. Ji man daug padėjo.

Sem paraudo, nes įsivaizdavo, kokios kandžios replikos sukasi Rafaelio galvoje, todėl skubiai pridūrė:

– Mes viską puikiai suderiname. Nuolatinė vaiko priežiūra, kokia man prieinama, Londone yra aukso vertės.

Rafaelis pareiškė:

– Nemanau, kad man reikia aiškinti, jog tau mažiausiai teks rūpintis vaiko priežiūra, jei tik leisi man tvarkytis.

Sem buvo tokia įsitempusi, kad palūžo, ir staiga jai ėmė nepaprastai suktis galva. Tikriausiai tai buvo matyti, nes Rafaelis bematant atsirado šalia, ir suraukęs antakius, laikė ją už rankos.

– Kas yra? Dio, Sem, atrodai visai nekaip.

Kai jis ištarė Sem, moteris pasijuto visai pažeidžiama. Mintyse nusikeikė. Nebuvo išglebusi mulkė, ir jai nepatiko, kad Rafaelis mato ją tokią. Pasimuisčiusi išsilaisvino iš galingo vyro glėbio.

– Man viskas gerai…

Rafaelis vis vien jėga nuvedė ją prie sofos ir privertė atsisėsti. Tada nuėjo prie gėrimų spintelės ir pripylė taurę brendžio. Grįžo ir padavė jai.

Nekęsdama savęs, kad reikia pastiprinimo, Samanta paėmė taurę.

Nugėrė gurkšnelį. Aštriam, stipriam gėrimui nutekėjus gerkle į skrandį, pasijuto mažumėlę tvirčiau. Padėjo taurę ir pažvelgė ten, kur vėl tiesiai priešais ją buvo atsisėdęs Rafaelis.

– Paklausyk, pats sakei, kad nuomojiesi šias patalpas. Būtų neprotinga iškeldinti Mailą iš namų, kuriuose jis augo nuo kūdikystės. – Ji tęsė: – Mano tėvo namas labai patogus. Braidė gyvena šalia. Gatvės gale yra Mailo darželis. Netoliese – parkas. Savaitgaliais jis eina maudytis į vietinį plaukimo baseiną. Žaidžia su vaikais iš aplinkinių namų. Vieta saugi. Visi sergsti vienas kitą, ir Mailą myli.