Abby Green - Nebijok norėti daugiau

Rafaelis paraudo, jį graužė sąžinė, prisiminus, kaip troško būti kuo toliau nuo tų didžiulių akių su ratilais, nuo draskančio skausmo. Nuo sukrėtimo. Nuo jausmo, kad Sem labai jam rūpi.

Jis nedvejodamas prisipažino:

– Niekada neturėjau jokio noro turėti vaikų. Tačiau tu net nedavei man dingsties suabejoti, kad tai buvo persileidimas. Abu buvome tuo įsitikinę.

Sem neteko amo.

– Džiaugeisi galėdamas nusiplauti rankas, todėl dabar nekaltink manęs, kad spręsdama šį reikalą nutariau apsieiti be tavęs.

Rafaelis žvelgė į Sem, stovinčią vos už kelių pėdų, ir matė vien jos akis. Didžiules ir pilkas kaip debesys, plaukiantys Anglijos dangumi. Jinai vėl jį traukė, bet jis nepasidavė. Sem slėpė tiesą, kad jų kūdikis tebėra gyvas, sąmoningai jį suklaidino persileidusi, ir jis patikėjo.

Rafaelis papurtė galvą.

– To, anaiptol, nepakanka.

Susierzinusi Sem ėmė gintis.

– Nemaniau, kad labai reikėjo su tavimi susisiekti ir pasakyti tiesą, kai po savaitės pamačiau tave su kita moterimi.

Sem sunkiai kvėpavo, ir jis matė, kaip po marškinėliais kilnojasi krūtys. Karštis pliūptelėjo tiesiai Rafaeliui į slėpsnas, bet jis be gailesčio jį numalšino. Vyras nukreipė žvilgsnį į Sem veidą ir stengėsi negalvoti, jog vienus metus Samantai jį palikus, jis nemiegojo su jokia kita moterimi. Nesvarbu, kokia būdavo jos išvaizda ir kiek pastangų jam tai kainuodavo. Kaskart, kai pasitaikydavo proga, viduje kažkas lyg užsitrenkdavo. Ir nuo to laiko?.. Jis patyrė šiokių tokių nuotykių su moterimis. Dabar tai prisiminus buvo apmaudu.

Rafaelis prisimerkė.

– Nė nedrįsk dabar visko užkrauti man vienam, kad nukreiptum dėmesį nuo savo kaltės.

Tačiau kaltės jausmo, apėmusio Rafaelį, bus nelengva atsikratyti, kad ir kaip labai jis stengtųsi. Velniai ją rautų! Neleis Sem taip su juo elgtis. Ji pagimdė vaiką. Jo sūnų. Ir nieko jam nepasakė.

Sem balse suskambo kartėlis.

– Dieve sergėk, kad kada nors pamirščiau, kokie buvo mūsų santykiai. Seksas. Beveik vien tik seksas, tiesa? Jokių pokalbių ar ko nors asmeniškesnio, tik nuogi lovoje. Juk kuo aiškiausiai davei suprasti, Rafaeli, nes nuolat kartojai, kad tavęs neįsimylėčiau, nes dar nesi pasirengęs.

– Tačiau vis vien įsimylėjai, argi ne taip? – Rafaelis negalėjo paslėpti smerkiančios balso gaidos, ir pamatė, kad Sem blykšta.

– Maniau, kad tave myliu. – Jos lūpos persikreipė. – Šiaip ar taip, buvai man pirmas mylimasis. Argi nėra nekaltai merginai normalu atsiduoti savo pirmajam? Argi ne toks buvo vienas iš tavo man duotų naudingų patarimų?

Rafaelio akyse stojo nuogo ir įkaitusio Sem kūno vaizdas, kai ji gulėjo jo lovoje. Iškilios apvalios krūtys, liaunas liemuo, ilgos kojos. Oda buvo tokia skaisti ir balta, kad priminė jam alebastrą – tik ji buvo gyva, kvėpavo, tokia aistringa. Buvo dar nekalta. Niekada nepamirš, kaip nyrant patį pirmą kartą buvo glotnu, ankšta ir karšta. Tai buvo jo pats erotiškiausias prisiminimas. Aiktelėjusi dėl įsiskverbimo ji pajuto malonumą.

Ji tęsė:

– Tačiau nesirūpink. Meilė greitai išblėso: kai sužinojau, kad esu nėščia ir turėsiu kūdikį, supratau, kokie paviršutiniški buvo mūsų jausmai.

– Sužinojusi, kad esi nėščia, – iškošė Rafaelis pro dantis, supykęs, kad prisiminimai taip lengvai prasibrovė pro statytas užtvaras, – nusprendei viskuo pasirūpinti pati.

Supratęs, kad Sem geba perprasti, kuria linkme krypsta jo mintys, Rafaelis pakeitė taktiką.

– Gal tai bausmė, Sem? Hm? – Pats ir atsakė: – Bausmė, kad nutraukiau su tavimi santykius? Kad nebenorėjau nieko daugiau? Kad leidau tau išeiti? Kad nenorėjau kūdikio, nes ne to siekėme bendraudami?

Rafaelis nebesuvaldė savo demoniškos prigimties.

– Manau, jog bėda ta, kad mane įsimylėjai, ir tau buvo pikta, jog neatsakiau tuo pačiu, todėl nusprendei mane nubausti. Tai taip akivaizdu…

Sem prisiartino, pakėlė ranką ir trenkė Rafaeliui per veidą, net pati nepajutusi, kaip tai įvyko. Stojus nemaloniai įtemptai tylai, moteris suprato taip pasielgusi todėl, kad jis garsiai prabilo apie jos pačios nuogąstavimus. Ir dar šioje bjaurioje, tuščioje, aidinčioje patalpoje.

Kimiu balsu nusikeikęs, su liepsnojančiu skruostu toje vietoje, kur trenkė Sem, Rafaelis čiupo ją į glėbį ir prispaudė lūpas prie jos lūpų. Bučiavo įnirtingai ir šiurkščiai.

Praėjus kokiai akimirkai, Sem atsigavo po sukrėtimo, tačiau, jei būtų veikusi nors viena jos smegenų ląstelė, nebūtų pasielgusi taip, kaip pasielgė. Klastingas kūnas trukdė reikštis protui.

Pati ėmė jį bučiuoti su tokiu pat įniršiu. Nes Rafaelis ją perprato. Nes garsiai ištarė tuos žodžius. Nes dėl jo pajuto gėdą ir sumaištį. Nes jis buvo čia. Nes pati ėmė jo geisti. Nes grįžo prisiminimai. Nes jis bučiavo, norėdamas įtvirtinti savo galią ir įrodyti, kad ji vis dar jo geidžia.

Sem laikėsi įsikibusi jo švarko. Juto kraujo skonį, tačiau skausmas neteko reikšmės. Viską užgožė aistra, jausmai darėsi visai nebevaldomi. Rafaelis delnais skaudžiai spaudė jos rankas, ir, kilus geismui, sumišusiam su nusivylimu, Sem akyse ėmė kauptis ašaros.

Atsimerkusi pamatė mirguliuojančius žalius vandenis. Rafaelis staiga išsilaisvino, o Sem girdėjo vien savo širdies dūžius ir trūkčiojantį kvėpavimą. Vis dar gniaužė jo švarką, tačiau tuojau pat paleido, o jos rankos drebėjo.

– Tau bėga kraujas…

Neteikė paguodos ir tai, kad Rafaelis kalbėjo šiurkščiu balsu. Tebebuvo įpykęs, visai nepaveiktas aistros.

Sem pakėlė ranką, palietė lūpą ir susiraukė, nes ėmė dilgčioti. Lūpos buvo patinusios. Suprato, kad turi tuojau pat sprukti, kol Rafaelis nepastebėjo jos sumaišties. Kol dar nepastebėjo, kad po jos įniršiu slepiasi nenusakomas geismas.

– Turiu eiti. Jie mūsų pasiges. – Viskas jos viduriuose ėmė suktis, kilti. Sem išsigando, kad vėl neimtų vemti, šį kartą tiesiai ant Rafaelio nepriekaištingai nuvalytų batų. Nepajėgė pakelti į jį akių.

– Sem…

– Ne. – Rafaelį nutraukusi Sem pažvelgė į jį. – Tik ne čia.

Vyras sukando dantis.

– Puiku. Tada šį vakarą atsiųsiu tau automobilį. Pasikalbėsime pas mane.

Sem buvo per daug sukrėsta, kad prieštarautų. Visko buvo per daug – per daug kilusios fizinės energijos. Įtikinamas įrodymas, kad jai vos tik pažvelgus į Rafaelį kyla aistros, to niekada gyvenime nepatyrė su kuo nors kitu. Šiuokart ji paprasčiausiai nebegalėjo nieko daugiau pasakyti, tik nenoromis sutikti.

– Gerai. – Turėjo bėgti nuo šio vyro kuo toliau, kol jis jos neperprato.

Tą vakarą Sem laukė Rafaelio prabangiame sublokuotame name pačiame Meifairo centre, kuriame įsikūrę turtuoliai ir įžymybės. Visą dieną jos viduje virė pyktis ir beprasmybė, nes turėjo taikytis prie bendradarbių, su jauduliu svarsčiusių didžiules Rafaelio Falkonės pasiūlytas galimybes, o Sem žinojo, kad iš tiesų vyras tik nori įrodyti tebeturįs galių kaip panorėjęs tvarkyti jos gyvenimą.

Ją baugino sumišę jausmai po nutikimo tualete, o dar labiau mintis, kad ir vėl teks pas jį dirbti. Sem stengėsi giliai kvėpuoti ir sutelkti dėmesį į aplinką. Prabangias sofas bei krėslus pilkos, baltos ir kreminės spalvos apmušalais. Žemus kavos staliukus ir aptakių formų baldus. Išties keliančius nerimą.

Su dalykinio stiliaus drabužiais jautėsi ne vietoje. Tebedėvėjo siauras juodas kelnes, baltus marškinius ir juodą švarkelį. Bateliai žemakulniai. Atgal sušukuoti plaukai. Jokio makiažo. Tokia aplinka tiko daug jausmingesnei moteriai: su gražia šilkine suknia laisvai ir gundančiai sėdinčiai ant sofos ir laukiančiai mylimojo.

Sem su skausmu prisiminė Rafaelio palazzo Milano pakraštyje, kur kartais jai kildavo iliuzijų, kad už tų keturių sienų daugiau nieko nėra. Ir kad ji vienintelė graži ir geidulius kelianti moteris.

– Atleisk, kad priverčiau tave laukti.

Išgirdusi Rafaelio balsą Sem taip greitai atsigręžė, kad susvaigo galva. Pajutusi, kad laiko odinę rankinę prispaudusi prie krūtinės kaip kokią apsaugą, ją nuleido.

Nebuvo pasirengusi taip greitai dar kartą susitikti su Rafaeliu, o tuos ir taip siautulingus jausmus dar stiprino pyktis bei nuolat persekiojanti gėda. Ir dar tas nirtus bučinys. Samantos lūpos vis dar buvo jautrios. Rafaelis atrodė kaip koks nelabasis, išniręs iš prieblandos. Aukštas, stambus, tvirtas, raumeningas. Ir piktas. Veidas griežtas, nė šypsenėlės. Apsimeta, kad gailisi, jog jai teko laukti.

Visai taip pat, kaip ir anksčiau. Bet nepaisant pykčio Sem graužė sąžinė. Ji nenoromis atsiprašė:

– Atsiprašau… kad trenkiau per veidą. Nežinau, kas man užėjo… bet ką tu pasakei… netiesa.

Pamelavo. Viduje ji visa degė. Geriau jau būtų laikiusi liežuvį už dantų. Pamelavo ir sau, ir jam.

Rafaelis žengė vidun. Paniuręs.

– Nusipelniau to. Daviau tau dingstį.

Sem pabalo ir pažvelgė į jį. Pritarimo nesitikėjo, tad jos klasta lyg ir išgaravo.

Vyras praėjo pro ją prie baro ir įsipylė gintaro spalvos gėrimo, mirguliavusio gaubto stiklo grafino dugne. Pažvelgė į ją per petį, ir karštis mušė Sem į veidą. Ji net nesumetė, kad atidžiai apžiūrinėja jo plačią nugarą, siaurus klubus ir tvirtus sėdmenis.

– Tau įpilti?

Samanta skubiai papurtė galvą ir dusliai tarė:

– Ačiū. Ne.

– Įsitaisyk. – Jis mostelėjo į arčiausiai stovinčią sofą. – Atsisėsk, Sem. Ir gal padėtum į šalį savo rankinę? Atrodo, tau pirštai bematant sulūš.

Sem suglumusi nuleido akis ir pamatė, kad taip stipriai laiko įsitvėrusi odinės rankinės, jog net krumpliai pabalę. Sunkiai atsidususi skubiai nuėjo prie sofos ir, atsispyrusi pagundai įsitaisyti laisvesne poza, prisėdo ant paties kraštelio.

Rafaelis priėjo ir atsisėdo priešais. Aišku, buvo daug labiau atsipalaidavęs, nes įsitaisė patogiai ir uždėjo ranką ant sofos atlošo. Sem stengėsi nežiūrėti ir nematyti, kad jo marškiniai įsitempę ties krūtine.

– Beje, kokios kilmės vardas Mailas? Airiškas?