Koks vyras jis užaugs?

Rafaelis įsitempė. Užaugęs suprato, kad svarbiausias dalykas gyvenime – padėti tvirti pamatai. Saugumas. Sėkmė. Prisiekė, kad niekada dėl nieko nesižemins, nes tėvas buvo taip pažemintas, kad Rafaeliui nebeliko išdidumo net tvirtai stovėti ant kojų. Jausmai kėlė pavojų. Jie turėjo galios visiškai išvesti žmogų iš pusiausvyros. Rafaelis žinojo, kokios nepastovios esti moterys, kaip lengvai jos gali viską mesti ir išeiti. Arba neleisti matytis su vaiku.

Sekmadienį Rafaelis vėl atvažiavo prie Sem namų, supykęs, pasiruošęs vėl su ja susiremti, bet kai sustojo, pamatė išeinančius motiną ir sūnų. Mailas stūmė paspirtuką. Vyras nusekė juos į nedidelį vietinį parką ir kaip koks bėglys stebėjo žaidžiančius. Stebint ilgakojės Samantos lengvus ir grakščius judesius viduje virė niūrūs jausmai. Rafaelis suprato, kad jei vėl būtų pasirodęs jų gyvenime, tai nebebūtų buvusi dar viena įprasta sekmadienio ryto kelionė į parką.

Matydamas, koks tvirtas jo sūnus, stebėdamas, kaip jis bėgioja, girdėdamas džiaugsmingą berniuko juoką, Rafaelis pajuto kai ką dar nepažinta. Tai buvo… pasididžiavimas. Ir dar kai kas, ko negalėjo įvardyti. Bet tada ir vėl prisiminė tą dieną – pačią niūriausią savo gyvenime – kaip motina tvirtai ir skaudžiai sugriebė jį už rankos ir išsivedė iš šeimos palazzo, stovinčių Milano miesto pakraštyje, palikusi ant žemės gulintį ir nenumaldomai verkiantį tėvą. Apgailėtiną ir palūžusį žmogų.

Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko Rafaelis niekada nenorėjo turėti vaikų. Žinodamas, kokie jie pažeidžiami, jautė, kad jam tektų per daug didelė atsakomybė. Niekas už jį geriau nežinojo, kaip vaikystėje nutikę įvykiai gali paveikti tolimesnį gyvenimą. Todėl net nesitikėjo, kad susidūrus su sūnumi akis į akį, kils tiek daug jausmų, sujungsiančių jį neregimais ir neišdildomais saitais su žmogučiu, kurio dar kaip reikiant nė nepažįsta. Nesitikėjo, kad kitą dieną stebėdamas bėgiojantį sūnų išgyvens tokius stiprius globėjiškus jausmus, kad, be jokios abejonės, bematant supras, jog padarys viską, kad tik sūnus nenueitų klystkeliais.

Jau vaikystėje Rafaelis suprato, kad augti be tėvo tas pats, kaip būti graužiamam rūgšties iš vidaus.

Susiformavo tvirtas pasiryžimas, lyg koks betono gniužulas. Niekas gyvenime neprivers Rafaelio palikti sūnaus, kad berniukui netektų patirti to, ką jam pačiam teko iškentėti.

Netikėtai nutraukęs Sem viršininką, Rafaelis atsistojo, sumurmėjo atsiprašymą ir išėjo iš salės. Šiuo metu norėjo girdėti kalbantį tik vieną žmogų.

Skrandį graužė rėmuo, nes pusryčiai, nors ir visai menki, nugarmėjo į klozetą moterų tualete. Sem drebėjo, jai buvo silpna, o jos veidas įskilusiame veidrodyje atrodė mirtinai išbalęs. Ji apsišlakstė vandeniu, išsiskalavo burną, nes turėjo grįžti ir susitikti…

Durys plačiai atsidarė, Sem atsitiesė ir įsitvėrė į kriauklės kraštą. Bent kartą meldė, kad tai būtų Gertė, bet pajuto, kad tai ne ji – piestu pasistojo kiekvienas kūno plaukelis.

Ji pasisuko ir pamatė aukštą ir niūrią Rafaelio figūrą, nes tai jis stovėjo atsirėmęs į duris ir giliai susikišęs rankas į kišenes. Pamačius vyrą, pažadinusį joje geidulius, džiaugsmas apėmė Sem kūną ir iš jos lūpų neišsiveržė piktas atsakas, nes su kartėliu pastebėjo, jog net nemalonus blausus apšvietimas negadina puikios Rafaelio išvaizdos.

Sukilo ilgai lauktas pyktis, Sem tuo pasinaudojo ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Kalbėjo šiurkščiu, skausmingu balsu.

– Ką tu sau manai, Rafaeli? Kaip drįsti čia rodytis ir naudodamasis savo galiomis man keršyti? Juk apgaudinėji darbuotojus – žmones, kurie ilgus metus pasišventę gilinosi į šią sritį. Staiga įsiverži ir žadi jiems miglotą sėkmę ateityje, kai abu žinome…

– Pakaks.

Rafaelio balsas šaižiai aidėjo siauro, plytelėmis iškloto moterų tualeto tyloje.

– Esu įsipareigojęs iki galo vykdyti savo pažadą finansuoti ir remti šį universitetą. – Jis kietai suspaudė lūpas. – Matyt, jau pamiršai, kad iš pat pradžių su tavimi susisiekiau ir paprašiau, kad dirbtum pas mane. Ketinau pasinaudoti tavo kompetencija ir prisidėti prie šio tiriamojo darbo turėdamas savų tikslų.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Nieko čia neįprasto: kiekviena save gerbianti automobilių pramonės bendrovė budriai stebi atliekamus naujus tyrimus ir ieško būdų naujų technologijų pagalba laimėti konkurencinėje kovoje. Jūs savo jėgomis pakėlėte tyrimus į daug aukštesnį lygį nei koks kitas struktūrinis padalinys universitete ar kur kitur.

Išgirdusi tuos žodžius, Sem nepajuto jokio pasididžiavimo savo profesiniais pasiekimais. Ji vis dar buvo sukrėsta.

– Gal ir taip, – kandžiai atsikirto, – bet dabar, kai žinai apie Mailą, sieki man atkeršyti.

Ji negalėjo paslėpti kartėlio.

– Taip jau yra, kad turi priemonių įsibrauti ir perimti savo valdžion visą skyrių, kad vykdytų tavo įsakymus.

Ją vėl apėmė siaubas prisiminus, kad viršininkas minėjo, jog ji pati turės dirbti Rafaelio gamykloje. Tik dar stipriau prispaudė rankas prie krūtinės prisiminusi, kaip prieš ketverius metus dirbdama Rafaelio gamykloje Milane turėjo šiltnamio sąlygas ir kaip lengvai jis ją suviliojo. Pagalvojus, kad teks grįžti į panašią aplinką, net jei Rafaelis siektų ją dusinti, o ne su ja miegoti, išpylė šaltas prakaitas.

– Pas tave nedirbsiu. Liksiu universitete.

Rafaelis žengė kelis žingsnius į priekį, ir jo veido išraiškoje bei akyse Sem pastebėjo lyg kokį plieninį šviesos blyksnį. Ją net suėmė baimė, nes jai pašiurpo oda nuo išdavikiško nerimo.

– Ateisi pas mane dirbti, arba nutrauksiu sutartį, ir visi tavo kolegos grįš ten, kur buvę. Jūsų viršininkas man sakė, kad jei nebūčiau pažadėjęs finansinės paramos, ketino atleisti keletą žmonių. Jis nebegali mokėti visiems atlyginimų, nes šiais metais sumažintas projekto finansavimas. Būtumėte tai sužinoję per šį susirinkimą.

Sem neaiškiai suvokė, kad Rafaelis sako tiesą. Apie tai jau kelias savaites sklandė gandai. Ji ir vėl liko priblokšta, kad nesuprato, koks Rafaelis kietaširdis.

– Tu šunsnukis, – tyliai piktinosi ji.

Rafaelis atrodė nepaprastai ramus.

– Vargu… nes stengiuosi išsaugoti darbo vietas. Bus visai paprasta, jei pasielgsi teisingai ir nusileisi mano norams. Ir tai tik pradžia, Samanta.

Kraujas ėmė stingti moters gyslose.

– Pradžia ko?

Kai Rafaelis ištiesė ranką ir suėmė jos skruostą, ji pakraupo per vėlai supratusi, kaip arti jis priėjo. Pajuto jo delno jėgą, nuospaudas, ir prisiminė, kad nepaisydamas savo padėties, Rafaelis mėgo krapštinėtis su automobilių varikliais. Tai buvo viena savybių, ją sužavėjusių iš pat pradžių.

Tą pačią akimirką joje kilo didžiulis geismas. Kiekviena kūno ląstelė džiūgavo nuo to prisilietimo. Šito Samanta nebesitikėjo kada nors patirti. Ji tirpo, darėsi karšta. Sudrėko.

Rafaelis ramiai atvėrė jos širdies skaudulį.

– Atpildo pradžia, Samanta. Esi man skolinga, nes trejus metus buvai atėmusi iš manęs sūnų, ir aš neleisiu, kad tą užmirštum.

Akimirką Rafaelis pamiršo, kur esąs, su kuo kalbasi. Delnu jautė šilkinę Sem odą, subtilų skruosto linkį, lyg dailiausio Murano stiklo dirbinio. Jo vos neapėmė noras slysti ranka žemyn, apkabinti moters kaklą, prisiglausti ir lūpomis suspausti jos rausvas lyg rožės pumpuras lūpas… Staiga Rafaelis susivokė, ką darąs.

Šiurkščiai nusikeikęs, atitraukė ranką ir žingtelėjo atgal. Sem žiūrėjo į jį didžiulėmis pilkomis akimis, o veidas buvo baltas kaip popierius, tik su rausvomis dėmėmis skruostuose.

Ji sumirkčiojo lyg būtų buvusi apimta tokių pačių kerų, o tada būtų prašviesėję akyse. Jose pykčio nebuvo likę nė ženklo.

Ji pakeitė taktiką, ėmė maldauti. Ištiesė ranką, balsas tapo kimus.

– Rafaeli, prašau, mums reikia pasikalbėti…

– Ne. – Pasakyta buvo griežtai ir šiurkščiai, ir tai ją paveikė. Rafaelis susiėmė Samantai pabandžius pasinaudoti akimirka, kai, matyt, pajuto jį esant silpną. Pabandė sujaudinti jo sąžinę. Su ratilais po akimis atrodė trapi ir pažeidžiama.

Jis matė, kaip motina metų metus klasta dumdavo vyrams akis, ir jie manė, kad ji pažeidžiama, trapi. Reikėjo tik pamatyti, kokia atšiauri jiems nebematant tapdavo motinos veido išraiška, kai jau būdavo gavusi, ko reikia. Tą dieną, kai paliko tėvą, ji buvo tokia abejinga, neparodė nė kruopelytės gailesčio.

Kadaise jis net nebūtų patikėjęs, jog Sem yra tokia, tačiau slėpdama nuo jo sūnų parodė tokį pat, o gal net ir didesnį, beširdiškumą.

Rafaelis žengė dar žingsnį atgal ir buvo nepatenkintas, kad yra priverstas taip daryti. Rodės, tuojau prasiverš nesuvaldomas pyktis. Jis iškošė pro sukąstus dantis:

– Jei būtum vyras…

Sem įsitempė ir pakėlė smakrą. Dingo ankstesnė romi išraiška, nebesigirdėjo apsimestinių maldavimų.

– Jei būčiau vyras… tai kas? Sumaltum mane į miltus? Nagi, gal pabandysi?

Rafaelis matė, kaip jos rankos prie šonų gniaužiasi į kumščius. Pažvelgė į ją su pasibjaurėjimu.

– Nekeliu rankos prieš moterį. Tiesą sakant, nei prieš nieką kita. Tačiau pirmą kartą panorau taip pasielgti, kai supratau, kad tas berniukas – mano sūnus.

Jis nebegalėjo liautis kalbėjęs. Vėl pasijuto sukrėstas, kaip ir tąkart.

– Mano sūnus, Sem, mano kūnas ir kraujas. Jis juk Falkonė. Dio. Kaip galėjai viena priimti tokį svarbų sprendimą? Kas tau suteikė teisę manyti, kad tu viena žinai atsakymą į šį klausimą? Kad tu viena gali nuspręsti ir pašalinti mane iš jo gyvenimo?

Sem, rodos, dar labiau įsitempė, o jos smakras pakilo dar aukščiau. Rausvos skruostų dėmės dar labiau išryškėjo, pabrėždamos dailią skruostikaulių liniją.

– Argi man reikia tau dar kartą priminti, kaip nenustygai vietoje trokšdamas tą dieną kuo greičiau palikti kliniką? Vargiai galėjai nuslėpti, kaip tau palengvėjo, kai pamanei, jog nebėra dėl ko nerimauti. Nusprendei, kad įvyko blogiausia, kas galėjo įvykti. Tau net nešovė į galvą paklausti, ar iš tiesų persileidau, nes nenorėjai kūdikio.