Abby Green - Nebijok norėti daugiau

Tačiau tamsų vėlyvą žiemos vakarą atvėrusi duris įsitikino, kad tai ne Braidė, kurios ūgis su aukštakulniais buvo penkios pėdos ir du coliai. Tai buvo kai kas daugiau nei pėda aukštesnis ir žymiai vyriškesnis.

Rafaelis Falkonė.

Kelias ilgas įtemptas akimirkas Sem buvo sunku susivokti. Laikas sustojo, ir ji ėmė pastebėti smulkmenas, lyg žiūrėtų iš šalies. Pablukę džinsai. Aplamdytas odinis švarkas. Plonas vilnonis megztinis. Tankūs tamsiai rudi plaukai, kurie visada šiek tiek raitėsi ant apykaklės. Aukšta kakta. Gilios stulbinančiai žalios akys. Aristokratiška nosis su kuprele – neginčijamas išdidumo bruožas. Nuostabi skruostų linija ir aukso rusvumo oda išdavė, kad jis kilęs iš egzotiškesnio krašto nei šalta drėgna Anglija.

Dar lūpos. Puikios, lyg sutvertos šelmiškiems malonumams. Visada atrodė, kad jos pavirs į gundantį šypsnį, žadantį tikrą jausmų palaimą. Jei nebus niūriai suspaustos, kaip paskutinį kartą.

Tikrovė smogė Sem tiesiai į paširdžius. Tik įkvėpusi oro susivokė, kad kelias ilgas akimirkas buvo sulaikiusi kvėpavimą ir žiopčiojo lyg žuvis.

– Samanta.

Vyro balsas įsakmiai grąžino ją į tikrovę. Ir žalios liepsningos akys, nužvelgusios ją nuo galvos ligi kojų. Sem ūmai susivokė, kad dėvi įprastus savaitgalio drabužius: aptemptus džinsus, storas puskojines ir labai nudėvėtus languotus marškinius. Plaukai buvo susukti į kuodą, nepasidažiusi.

Rafaelis nusijuokė.

– Tebesi nutrūktgalvė, matau. Nepaisant didžiausių mano pastangų.

Moters galvoje staiga atgijo prisiminimai. Savo palazzo Rafaelis įteikia jai didžiulę baltą dėžę. Po krūva sidabro spalvos vyniojamojo popieriaus pagaliau pasirodė audinio juosta.

Sem išėmė ją iš dėžės ir pamatė, kad tai kvapą gniaužianti vakarinė suknelė. Rafaelis pats ją nurengė ir perrengė ta suknele. Tesilaikanti ant vieno peties, prigludusi, su juodais bei kūno spalvos dryžiais suknelė išryškino Samantos klubus, krūtis, o ilga prakarpa atidengė kojas. Tada Rafaelis nusivedė ją į vieną iš prabangiausių Milano restoranų. Jie išėjo paskutiniai, maždaug ketvirtą valandą ryto, apsvaigę nuo putojančio vyno ir aistros, ir jis parsivežė ją į namus, į savo palazzo…

Tebesi nutrūktgalvė, matau…

Prisiminimai išsisklaidė, ir už Rafaelio nugaros Sem prieš akis radosi pati tikriausia priemiesčio gatvė.

Gundanti šypsena.

– Nepakviesi į vidų? Lauke šalta.

Sem suspaudė durų rankeną. Mailas. Siaubas stingdė jai kraują. Pagaliau. Ji atsipeikėjo.

– Dabar netinkamas laikas. Nesuprantu, ko atėjai. Manau, ligoninėje aiškiai pasakiau, jog manęs nebedomini.

Sem prisivertė pakelti akis. Praėjo ketveri metai, ir ji visiškai pasikeitė. Jautėsi vyresnė, labiau suvargusi. Rafaelis atrodė tik dar žavesnis. Tokia neteisybė dar labiau paakstino Samantą. Jis nežino, kaip ji gyveno pastaruosius keletą metų. Nes nieko jam nepasakojai, – priminė jai vidinis balsas.

– Dėl ko čia atėjai, Rafaeli? Esu tikra, kad šeštadienio vakarą tavęs laukia daug svarbesni reikalai.

Ją pačią nustebino su kartėliu ištarti žodžiai.

Rafaelio žandikaulis įsitempė, tačiau jis bematant atšovė.

– Pamaniau, jei pats asmeniškai tave aplankysiu, gal įtikinsiu išklausyti pasiūlymą.

Rafaelio skruostus nudažė blausus raudonis, tačiau Sem vargu ar tai pastebėjo, nes išgirdo sau už nugaros plonu balseliu šaukiant: Mamyte!, ir visu greičiu trepsint kojytes.

Ji pajuto, kaip Mailas čiupo jai už kojų ir apkabino jas mažomis rankutėmis, įsivaizdavo, kaip jis iškiša galvytę pasižiūrėti, kas gi stovi prie durų. Lyg veltui bandytų sustabdyti ateinantį traukinį. Sem pakartojo trūkčiojančiu balsu:

– Kaip jau sakiau, dabar netinkamas laikas.

Iš Rafaelio veido suprato, kad jis, pamatęs vaiką, pamažu ima susivokti. Šis ėmė neramiai kalbėti.

– Atleisk. Turėjau pagalvoti… Žinoma, praėjo tiek metų… Tikriausiai ištekėjai. Vaikai…

Tada vyras pažiūrėjo žemyn, ir ji pamatė, kad jo akys išsiplėtė. Samantai net nereikėjo pažvelgti žemyn, ji žinojo, kad Mailas dabar stovi šalia ir laiko putnia rankyte apkabinęs jai koją. Išplėstos žalios akys naiviai spokso į tokio pat atspalvio kitas žalias akis. Reto atspalvio. Daugelis žmonių apibūdindavo jas kaip reto atspalvio.

Rafaelis įdėmiai žiūrėjo į Mailą. Labai jau ilgai. Jis suraukė antakius ir atrodė, lyg kas būtų jam trinktelėjęs į paširdžius… apstulbęs. Vyras pažvelgė į Sem, ir ji aiškiai suprato, ką jis pamatė, lyg stovėtų nuošalyje ir stebėtų tą abipusį ryšį. Išbalusiame moters veide tebuvo matyti iš baimės išplėstos akys. Buvo balta kaip popierius. Apimta paniškos baimės. Nusikaltusi.

Tą akimirką Rafaelio žvilgsnis tapo ledinis, ir Samantai pasidarė aišku, kad jis suprato.

– Mamyte, gal dabar galime pažiūrėti mašinyčių per televizorių?

Sem uždėjo ranką Mailui ant galvelės ir tyliai pasiūlė:

– Gal tu žiūrėk, o aš tuojau ateisiu, gerai?

Mailas vėl išbėgo, o Sem ir Rafaelis tylėjo. Jis žino. Buvo dėl to visiškai tikra. Suprato vien pažvelgęs į sūnaus akis. Visai tokias pačias kaip jo. Kaip apmaudu, kad ledai tirpsta jam taip ūmai atpažinus savo sūnų.

Rafaelis žvelgė į ją taip įdėmiai, ir Sem juto, kaip kaista jos oda. Darėsi karšta.

– Leisk mane vidun, Samanta. Tuojau pat.

Visa drebėdama ir šlapia nuo prakaito, Sem žengė žingsnį atgal ir atvėrė duris. Rafaelis įėjo į vidų, aukštu galingu stotu užpildė visą koridorių. Nuo jo dvelkė lengvai pikantiškas muskuso kvapas, ir, nors buvo sukrėsta, Sem kraujas suplūdo į smilkinius jį atpažinus.

Ji uždarė duris ir nuskubėjo į virtuvę koridoriaus gale. Praeidama matė, kad Mailas jau sėdi sukryžiavęs kojas priešais televizorių ir žiūri populiarią programą apie automobilius. Savo mėgstamiausią.

Samanta jau rengėsi uždaryti duris, kai šiurkščiu balsu jai iš už nugaros pasigirdo įsakymas:

– Neuždaryk.

Ji nuleido ranką ir įsitempė. Rafaelis žvelgė į Mailą, besižavintį automobiliais ekrane. Rankutėse jis laikė kokias tris savo mėgstamas žaislines mašinėles. Jei jo akys ir rusva oda nėra nepaneigiamas įrodymas, tada tai tik pats pikčiausias pokštas.

Sem pasitraukė ir nuėjo į virtuvę. Ji nejautė kojų. Darėsi bloga ir sukosi galva. Atsigręžusi pamatė, kad Rafaelis įsekė jai įkandin, privėrė paskui save duris, bet visiškai jų neuždarė.

Tamsus Rafaelio veidas buvo pabalęs. Jis atrodė įniršęs.

Pagaliau pratrūko:

– Ir dar drįsi man teigti, kad sprendžiant pagal keistą genetinio sutapimo pasireiškimą, tas mažas berniukas nėra trejų metų ir apytikriai trijų mėnesių amžiaus? Kad jis nepaveldėjo lygiai tokios pat spalvos akių, kokias aš paveldėjau iš savo motinos? Kad jis nėra mano sūnus?

Sem žioptelėjo.

– Jis… – Ne dabar, šią paskutinę akimirką ji beviltiškai mintimis ieškojo ko nusitverti. Juk kaip nors tai būtų galima pateisinti. Rafaelis yra berniuko tėvas. Ji nebegali slėpti. Nebeturi teisės. Niekada neturėjo. – Jis tavo sūnus.

Kurį laiką tvyrojo mirtina tyla, tada Rafaelis pakartojo:

– Jis mano sūnus?

Sem tik linktelėjo galvą. Dabar ją ėmė pykinti. Ji ėmė suvokti, ką visa tai reiškia.

Rafaelis paleido seriją itališkų keiksmažodžių, Sem krūptelėjo, nes suprato kai kuriuos šiurkštesnius žodžius – jie juk buvo visų suprantami. Jai susuko pilvą, ir ji nevalingai pridėjo prie jo ranką. Stebėjo, kaip Rafaelis stengiasi viską suvokti. Visu rimtumu.

– Nėra ko stebėtis, kad tąkart taip troškai manimi atsikratyti.

Jis vaikštinėjo pirmyn atgal nedidelėje virtuvėje. Sem jautė, kaip kyla jo įtampa ir pyktis, kurie pasipylė kaip iš atviro elektros laido ir spragsėjo jai po kojų.

Staiga jis sustojo ir pažvelgė į ją.

– Ar tu ištekėjusi?

Ji susikrimtusi papurtė galvą.

– Ne.

– O kas būtų buvę, jei nebūčiau nusprendęs tavęs aplankyti? Taip ir būtum leidus amžinai man likti visiškoje nežinioje?

Visai sugniuždyta Sem tik sušnabždėjo:

– Aš ne… nežinau. – Nors tai pripažinus, ėmė smelktis nuojauta. Nebūtų galėjusi ištverti jausdama kaltę. Būtų pasakiusi.

Vyras pervėrė ją tomis šviesiai žaliomis akimis, kuriomis kadaise glamonėjo ir kurios dabar buvo šaltesnės net už ledą.

– Tu, kale.

Sem krūptelėjo. Lyg jis būtų šėręs jai per veidą. Būtų buvę tas pats. Taip šaltai ir negailestingai jis ištarė tuos žodžius.

– Tu nenorėjai kūdikio, – sušnabždėjo ji, nebepajėgdama suteikti žodžiams daugiau jėgos.

– Taigi man pamelavai?

Sem pajuto, kaip kaista skruostai, iš gėdos.

– Maniau, kad man persileidimas, ir tu taip manei. Tačiau klinikoje mane apžiūrėjęs gydytojas pasakė, kad nepersileidau.

Rafaelis sukryžiavo rankas, ir ji pamatė, kad jos sugniaužtos į kumščius. Net sudrebėjo baimindamasi jo įtūžio, nors žinojo, kad jis niekada jos nepalies. Tačiau jautė, kad jam norisi į ką nors trenkti.

– Tai tu žinojai, tačiau begėdiškai melavai ir leidai man išeiti.

Griebdamasi menkiausio šiaudo, Sem neryžtingai teisinosi:

– Nemelavau… tau taip pasirodė… tik neatskleidžiau tiesos.

– O priežastis, dėl ko man nepasakei buvo… kokia?

– Tu nenorėjai žinoti. – Žodžiai dabar nuskambėjo netvirtai ir tuščiai. Prarado reikšmę.

– Kuo remdamasi?..

Atrodė, lyg jis negalėtų suregzti pilno sakinio. Sem jautė, kad iš įniršio Rafaeliui žodžiai stringa gerklėje.

Jai apsunko galva.

– Dėl to, kaip tu elgeisi, kai iš pradžių tau pasakiau…

Sem prisiminė neapsakomą skausmą, kai Rafaelis panoro su ja išsiskirti. Jo patirtą sukrėtimą sužinojus apie jos nėštumą. Tai suteikė jai jėgų, kurių taip trūko.

– Ir dėl to, ką pasakei… klinikoje. Girdėjau, kaip kalbėjaisi telefonu.

Rafaelis suraukė antakius, jo žvilgsnis buvo rūstus.

– Ką tokio pasakiau?