Aleksijus mintyse sveikino savo brolį ir linkėjo jam viso, kas geriausia. Vyras tvirtino sau, kad neištars Aš tau sakiau, kai viskas subyrės. Tik pažiūrėkit, jis turėjo pripažinti, kad vaikas mielas. Jo sūnėnas. Kai tarp jungtuvių ir priėmimo teko prižiūrėti berniuką, jiedu gana smagiai leido laiką. Tačiau… Aleksijų nukrėtė šiurpas. Artimiausiu metu jis nebuvo numatęs imtis tokių veiksmų…

Aleksijus liovėsi žiūrėti į įbrolį, jaunąją bei jų sūnų ir pasižvalgė po svečių minią. Jo akį patraukė netoliese stovinti brunetė. Aukšta ir liekna, ir iškilumai buvo ten, kur reikia. Mergina pažvelgė į jį gundančiai, su pasitikėjimu ir nusišypsojo, kaip geba įgudusios viliokės.

Aleksijus pajuto, kaip sujudo kūnas, o kraujas plūstelėjo žemyn. Šį kartą masalas ne itin jį sudomino… Tačiau kada paskutinį kartą tai buvo? Aleksijus nekreipė į mintį dėmesio ir nusišypsojo nepažįstamajai. Kai pamatė moters akyse pergalės žvilgsnį, nes patraukė geidžiamiausio viengungio dėmesį, Aleksijus nugalėjo savyje glūdintį tuštumo jausmą ir pasuko prie brunetės.

***

Kitame serijos „Kraujo broliai“ romane skaitykite apie Aleksijų Christakosą.