Net dabar tebesvarstė, ką tokio turi, kad patraukė jo dėmesį. Kad ir kas tai būtų, Samantai visados bus gėda, ir ji sau niekada neatleis, jog patikėjo, kad buvo šis tas daugiau. Kad be proto jį įsimylėjo, kaip kokia paauglė.

Nežinia kelintą kartą tą savaitę Sem bandė save įtikinti, kad Rafaelis nevertas žinoti apie Mailą, nes, pirmiausia, jam jo nė nereikėjo. Niekada nepamirš jo mirtinai išbalusio veido, kai pasisakė esanti nėščia.

Ji susmuko ant lovos krašto, užklupę prisiminimai buvo netikėti ir gausūs, sunku buvo jų atsikratyti. Trejetą savaičių Rafaelis buvo išvykęs, ir tuo metu Sem pasijuto esanti nėščia. Vyras buvo prašęs jos užeiti, kai tik jis sugrįš, ir net praėjus trims nesimatymo savaitėms Sem širdis nesiliovė nerimastingai plakusi. Gal nėra taip, kaip jis sakė prieš išvykdamas…

Nepakenks, cara, mums kurį laiką pabūti atskirai. Kenčia mano darbas… tu mane per daug blaškai.

Bet kai Sem atėjo į biurą, Rafaelis atrodė ryžtingai nusiteikęs. Rimtas. Kol dar neišgaravo drąsa, Sem išpyškino:

– Turiu tau šį tą pasakyti.

Rafaelis nepatikliai pažvelgė.

– Tai sakyk.

Sem paraudo, ėmė nervingai grąžyti rankas staiga suvokusi, kad buvo visiškai kvaila tikėtis, jog jį pradžiugins ši naujiena. Juk jiedu kartu praleido tik mėnesį. Vieną svaigų nuostabų mėnesį. Keturias savaites. Ar tikrai pakako laiko?..

– Sem?

Ji pakėlė akis, giliai įkvėpė ir nieko nelaukusi pasisakė.

– Rafaeli, aš nėščia.

Žodžiai nuskambėjo grėsmingai, ir stojo mirtina tyla. Rafaelio veidas išblyško, ir tą akimirką Sem tapo visiškai aišku, kad ji apsikvailino. Visais atžvilgiais.

Vyro veidas buvo visiškai baltas, ir tame baltume išryškėjo žalios akys. Sem pasirodė, kad Rafaelis apalps ir ji žengė artyn, bet jis ištiesė ranką ir paklausė kimiu balsu:

– Kaip?

Ji taip ir liko stovėti, ir nieko negalėjo padaryti, kraujas stingo gyslose.

– Manau… tąkart, kai nesisaugojome.

Pasakyta per švelniai, nes jie buvo neatsargūs daugybę kartų. Duše, Rafaelio palazzo svetainėje, kai jiems nebeužteko kantrybės nueiti iki miegamojo, jos buto virtuvėje vieną vakarą, kai jis užkėlė ją ant stalviršio ir nutraukė kelnaites…

Vienu metu ją apėmė ir aistra, ir gėda. Buvo taip… šiurpu. Beviltiška. Tai buvo seksas, ne meilė. Ar ji iš tikro jį pažįsta? Visada nemaloniai prisimins tą akimirką apėmusį silpnumą.

Jis pažvelgė į ją smerkiančiu žvilgsniu.

– Sakei, kad vartoji piliules.

Sem ėmė gintis.

– Vartojau… vartoju. Bet jau sakiau, kad gėriau nedidelėmis dozėmis, ir jos buvo ne vien kontraceptinės. O prieš kelias savaites buvo prikibęs gripo virusas…

Rafaelis sunkiai sudribo į krėslą. Lyg per dešimt sekundžių būtų pasenęs dešimčia metų.

– Neįmanomas dalykas, – sumurmėjo jis, lyg Sem nebūtų šalia.

Sem bandė susitvardyti, kad jausmai jos visai neužvaldytų.

– Man tai sukrėtimas, kaip matyti, ir tau.

Vyras pažvelgė į ją, ir jo veido išraiška tapo griežta.

– Ar tikrai esi sukrėsta? Iš kur man žinoti, kad tai ne planas pričiupti mane?

Samanta susverdėjo, pravėrė lūpas, bet negalėjo išspausti nė žodžio. Pagaliau su vargu ištarė:

– Tu manai… tikrai manai, kad taip pasielgiau tyčia?

Rafaelis atsistojo, ėmė vaikštinėti, skruostai šiek tiek atgavo spalvą, išryškėjo pribloškiančiai tobula skruostikaulių linija. Pasigirdo juokas, ir Sem suakmenėjo, nes dar niekada nebuvo girdėjusi jo taip juokiantis. Kimiai.

Jis pažvelgė jai į akis.

– Juk žinai, kad toks sprendimas ne naujiena moteriai, norinčiai užsitikrinti saugų gyvenimą pasinaudojant vyro turtais.

Samantą pribloškė toks ryškus iki šiol slėptas cinizmas. Sugniaužusi kumščius Sem grėsmingai prisiartino prie Rafaelio rašomojo stalo.

– Tu, beviltiškas šunsnuki. Niekada taip nepasielgčiau.

Ir tada moteris perprato jo elgesį ir veido išraišką jai atėjus į biurą. Tada, kai neleido jam ištarti nė žodžio. Pagaliau suprato karčią ir baisią tiesą.

– Ketinai pasakyti man, kad viskas baigta, tiesa? Dėl to mane ir pasikvietei.

Kokią akimirką Rafaelis buvo diskretiškai nukreipęs žvilgsnį į šalį, bet kai pažvelgė į ją, veido išraiška nieko nesakė.

– Taip.

Viskas. Vienintelis žodis. Patvirtinimas, kad Sem skrajojo padebesiais, tikėdama, jog tarp jos ir to amžino plevėsos kažkas gali būti kitaip.

Ji buvo taip apimta prieštaringų jausmų ir taip sunerimusi dėl jo požiūrio į tą žinią ir nejautrumo, kad pabūgo, jog ėmusi kalbėti pravirks. Tada išbėgo iš biuro. Neberūpėjo, kad taip žemai puolė.

Nebenorėdama matyti Rafaelio ir nekreipdama dėmesio į jo pastangas priversti ją atidaryti duris, Samanta pasislėpė mažame savo bute.

Ir tada prasidėjo. Kraujavimas ir siaubingi spazmai. Pakraupusi Sem pagaliau atidarė duris – tą akimirką fizinės kančios pranoko moralines.

Ji pažvelgė į Rafaelį ir be užuolankų pareiškė:

– Aš kraujuoju.

Jis nuvežė ją į kliniką paniuręs ir išbalęs, bet Sem vargu ar tai pastebėjo. Laikė delnus prispaudusi prie pilvo, nes suprato norinti, kad tas ląstelių gumulėlis gyventų, nesvarbu, kokia kaina. Ji pati neteko motinos labai jauna, gyveno su bejausmiu tėvu, o dabar taip stipriai pajuto prigimtinį šauksmą tapti motina, kad buvo sukrėsta ligi pat širdies gelmių.

Klinikoje iš gydytojo išgirdo malonią žinią, kad tai ne persileidimas. Ji tik ėmė kraujuoti smarkiau nei įprasta. Gydytojas paaiškino, kad spazmai tikriausiai kilo dėl įtampos, ir patikino, kad jei ilsėsis ir vengs nemalonių aplinkybių, nėštumas vystysis palankiai, ir vaisius augs sveikas.

Sem galėjo lengviau atsikvėpti. Tačiau prisiminė, kad Rafaelis yra už durų, kad paniurusiu veidu vaikštinėja pirmyn atgal. Kaip tik jis ir buvo tos nemalonios aplinkybės. Prisiminė, jog pajuto spazmus pagalvojusi, kad ir vėl teks su juo bendrauti, ir kad pabudo instinktai: būtinybė apsaugoti kūdikį.

Nepaisant visko, Sem baiminosi pasakyti, kad tai ne persileidimas.

Tada slaugytoja išėjo iš palatos palikusi praviras duris, ir Sem aiškiai išgirdo iš toliau atplaukiantį Rafaelio balsą.

Sem nuščiuvo, kai išgirdo jį nervingai kalbantį: Šiuo metu esu šiek tiek užsiėmęs… Ne, nieko svarbaus… Išspręsiu tai kaip galima greičiau, o tada vėl su jumis susisieksiu…

Ir taip užgeso paskutinė klastinga vilties kibirkštėlė, kurią Samanta nesąmoningai ir su baime kurstė. Matyt, laikantis konfidencialumo tarp gydytojo ir paciento, Rafaeliui nebuvo pranešta, persileido ji ar ne. Jis buvo įsitikinęs, kad Sem persileido.

Atidėjęs pokalbį vėlesniam laikui, Rafaelis įėjo į palatą. Sem žiūrėjo pro langą ir jautėsi lyg tuojau ims ir subyrės. Ji stengėsi atsikratyti įtampos ir nurimti. Dabar svarbiausia buvo kūdikis.

Rafaelis sustojo prie lovos.

– Sem…

Ji nepažvelgė į jį. Tik atsiliepė:

– Ką?

Išgirdo jį atsidūstant.

– Paklausyk, atleisk… Tikrai apgailestauju, kad taip atsitiko. Geriau nė nebūtume pradėję.

Sem pasijuto praradusi viską.

– Tikrai, – sutiko, – geriau nebūtume.

Net ir tada sukirbėjo mintis atskleisti tiesą, bet tą akimirką jai buvo taip pikta. Pajuto, kad kyla įtampa ir prasideda spazmai. Kilo pavojus kūdikiui.

Ją apėmė baimė, ir pagaliau pasukusi galvą į Rafaelio pusę tarė:

– Paklausyk, kas padaryta, nebepakeisi. Viskas baigta. Turiu pasilikti per naktį, nes mane stebės, tačiau rytoj išvykstu. Važiuosiu namo.

Rafaelis buvo išbalęs, bet ji vis vien norėjo pakelti ranką ir trenkti jam antausį. Rafaeliui rūpėjo ne Samanta, o kad ji ką tik prarado kūdikį. Tenorėjo kuo greičiau ja atsikratyti. Išspręsiu tai kaipgalima greičiau…

– Eik, Rafaeli, palik mane vieną. – Prašau. Maldavo tyliai, jausdama, kad vėl kyla įtampa. Rankomis gniaužė užklotą, krumpliai pabalo.

Rafaelis tik pažvelgė į ją tomis neperprantamomis žaliomis akimis.

– Taip tik geriau, cara. Patikėk… Esi jauna… tau karjera priešaky. Galų gale lyg ir nebuvo nieko rimto, tiesa?

Sem perkreipė lūpas ir tą akimirką pasiryžo dėti visas pastangas karjeros… ir kūdikio labui. Kad ir kas nutiktų.

– Aišku, kad nebuvo. Dabar, prašau, išeik.

Sem vos tvardėsi ir pabūgo, kad bet kurią akimirką gali pratrūkti, ir Rafaelis pamatys, kaip giliai ji kenčia.

Jis žengė žingsnį atgal.

– Pasirūpinsiu tavo kelione namo. Tau nereikės dėl nieko nerimauti.

Sem vos nepradėjo isteriškai kvatotis pagalvojusi apie iškilusią nelengvą užduotį ir jos laukiančias gyvenimo permainas. Ji skubiai linktelėjo galvą.

– Puiku.

Rafaelis tada jau buvo prie durų, jis tiesiog švytėjo iš palengvėjimo.

– Sudie, Sem.

Didžiulėmis valios pastangomis susitvardžiusi, kad neimtų kūkčioti, Sem sugebėjo ramiai atsisveikinti.

– Sudie, Rafaeli. – Tada nusisuko, nes ašaros ėmė graužti akis. Kai išgirdo tyliai uždarant duris, jai iš krūtinės išsiveržė rauda, o skruostais ėmė plūsti karštos sūrios ašaros.

Visą kitą savaitę būdama namie Sem karštligiškai svarstė, kas geriau: pasakyti Rafaeliui tiesą ar apsisaugoti nuo būsimų išgyvenimų. Tada per vieną televizijos kanalą apie žymius žmones pamatė, kad Rafaelis vėl viešumoje su išsipuošusia Italijos televizijos įžymybe ir šypsosi ta velniškai gundančia šypsena. Matydama, kaip Rafaelis šypsosi prieš televizijos kameras apkabinęs per liemenį apvalių formų tamsiaplaukę Pietų Europos gražuolę, suprato, kad niekada negalės jam pasakyti, nes jam paprasčiausiai neįdomu.

– Mamyte, noriu Cheerios!

Sem viską pamiršo ir grįžo į tikrovę. Mailas. Pusryčiai. Metė į šalį visus prisiminimus, drauge ir kaltės jausmą ir nuėjo pasirūpinti sūnumi.

Tą vakarą suskambus durų skambučiui Sem pakėlė akis nuo po pietų virtuvės kriauklėje plaunamų indų. Ant svetainės grindų Mailas patenkintas žaidė su mašinėlėmis. Eidama atidaryti durų Sem buvo beveik tikra, kad tai Braidė, kaip dažnai būna, pamiršusi buto raktus.