Sem žvelgė į jį priblokšta. Ji vėl greitai uždarė duris ir į jas atsirėmė.

– Rafaeli, kelkis… Ką darai?

Staiga Rafaelis atgavo kalbos dovaną.

– Šis košmariškas planas jau taip seniai sukasi mano galvoje, Sem, kad net nuo jo pavargau. Tiesa ta, kad ir man norisi daugiau. Noriu visko. Ir esu pasiruošęs to maldauti – visai kaip mano tėvas. Išskyrus tai, kad čia visai kas kita. Aš ne jis.

Sem papurtė galvą, ir Rafaelis pastebėjo, kad jos akys įtartinai suspindo.

Ji tarė prikimusiu balsu.

– Tau nereikia taip elgtis, kad tai įrodytum. Kelkis, Rafaeli…

Vyras papurtė galvą. Jam pasirodė, kad vaizdas iš apačios nėra jau toks blogas. Jei tik reikės, jis ir dar kartą parklups prie mylimos moters kojų.

Jis švelniai paklausė:

– Sem… argi tu nesupranti?

Ji nežymiai papurtė galvą.

– Ko nesuprantu?

Rafaelis giliai įkvėpė oro.

– Jog aš taip beprotiškai stipriai tave myliu, kad viską sugadinau…

Prieš pasiryždamas, akimirką jis nuleido akis, paskui vėl į ją pažvelgė.

– Žinau, kad tu to nejauti… Ir kaip galėtum, kai praeityje su tavimi taip blogai pasielgiau? Manau, jog galėtume pasistengti… ir laikui bėgant gal ką ir pajustum. Turime Mailą…

Sem ilgai į jį žiūrėjo, tada tyliai paklausė:

– Ar ką tik prisipažinai, kad mane myli?

Pajutęs, kokia ji sukrėsta, Rafaelis linktelėjo galvą, ir skausmas lyg adatėlėmis ėmė badyti jo širdį, nepaisant drąsiai pasakytų žodžių. Nuo pažeminimo šiurpo oda. Demonai netoli tebuvo pasitraukę.

Ji užmerkė akis, ir jis išgirdo trūkčiojantį kvėpavimą. Kai Samanta atsimerkė, akys buvo pilnos ašarų.

– Sem… – tarė jis kimiu balsu ir norėjo atsistoti.

Tačiau nespėjus jam pajudėti, ji puolė prie jo, ir, rankoms bei kojoms susipynus, jie atsidūrė ant grindų. Akimirką Rafaeliui pritrūko oro, o tada jis pamatė virš savęs palinkusį Sem veidą ir pajuto jos ašaras lašant sau ant skruostų. Jis nebesitvardė ir palenkė moters galvą, kad galėtų pabučiuoti. Net jei nebuvo visiškai tikras, jis turėjo ją paliesti.

Bučinys buvo pašėlęs, sūrus ir drėgnas, o tada Sem atsitraukė sunkiai kvėpuodama. Ji apglėbė delnais jo veidą ir tarė:

– Tu mane myli?

Ji gulėjo ant jo, jie lietėsi kiekvienu kūno coliu, ir Rafaelis pajuto, kaip kyla geismas. Jis linktelėjo galvą.

– Taip. Myliu tave, Sem. Noriu, kad būtum mano gyvenimo dalimi amžinai… Tu ir Mailas. Noriu, kad mes būtume šeima. Negaliu be tavęs gyventi. Kai aną savaitę išvykai, manyje viskas mirė. Pasigirdo Sem rauda, ir Rafaelis pajuto, kaip kilnojasi jos krūtinė.

Pagaliau ji prisipažino:

– Myliu tave, Rafaeli. Pamilau tave prieš ketverius metus, o kai mane paleidai, maniau, kad mirsiu. Tačiau buvo Mailas… ir pagalvojau, kad liausiuosi tave mylėjusi ir imsiu nekęsti. Bet taip neatsitiko. Visada tave mylėjau ir visada mylėsiu.

Rafaelis atsisėdo, o Sem ištiesė kojas jam prie klubų, ir jie žiūrėjo vienas į kitą. Ji sėdėjo jam ant kelių, o jo pritvinkęs penis trukdė susikaupti, bet jis prisivertė į ją pažvelgti, o pažvelgęs paskendo tose pilkose gelmėse ir stebėjosi, kad nepadarė to anksčiau. Juk tai visiškai nesunku.

Supratęs Samantos žodžius, jis išpūtė krūtinę ir pajuto, kaip pamažu įsitvirtina pasitikėjimas ir neleidžia…

– Ir aš tave pamilau… bet man pasidarė baugu, ir aš pabėgau. Buvai per arti, Sem. Arčiau nei kas nors kitas, ir kai tą supratau, nieko nebegalėjau padaryti. Kaip koks bailys palikau tave vieną su tavo skausmu…

Sem švelniai paglostė jam skruostą. Ji pažvelgė į jį su skausmu akyse.

– Aš tave nubaudžiau… taip baisiai. Buvai teisus. Buvau įskaudinta, prislėgta, susisielojusi, kad tau manęs nereikia… Slėpiau nuo tavęs Mailą, o tu to nenusipelnei.

Rafaelis užkišo Sem plaukų sruogą už ausies. Jis buvo labai rimtas.

– Suprantu, kodėl taip padarei. Jautei, kad nenoriu, Sem, kad trokštu visko išvengti. Bet bėgau ne nuo tavęs, o tik nuo savęs paties… Niekada tavęs nepamiršau. Tu nedavei man ramybės.

Sem akys blykstelėjo.

– To nepakako, ir tuojau pat nuėjai į lovą su kita moterimi.

Rafaelis stengėsi suprasti, o tada prisiminė, kad Samanta kaltino jį po savaitės, kai ją paliko, buvus su kita moterimi. Vyras papurtė galvą ir kreivai šyptelėjo supratęs, kad visą likusį gyvenimą Sem turės priklausyti kiekvienas jo colis, ir ne kitaip.

– Ar tau bus geriau, jei sužinosi, nors gali atrodyti kitaip… Tau išėjus su niekuo nemiegojau. – Jis nusivaipė. – Man… nepavyko.

Iš grynai moteriško pasitenkinimo Sem nustebusi išplėtė akis.

– Buvai nepajėgus?

Rafaelis pažvelgė iš padilbų.

– Nesu nepajėgus.

Sem ėmė rangytis jam ant kelių ir pati pajuto, koks jis pajėgus.

– Su manimi tu pajėgus.

Rafaelis tyliai atsiduso, delnais palietė jos veidą, nykščiu spustelėjo apatinę lūpą.

– Niekada nebūsiu su tavimi nepajėgus. Vos tik į tave pažvelgiu, man sukyla jausmai.

Sem rimtai tarė:

– Ir aš…

– Sem… tą naktį, kai tave supančiojau…

Tamsus raudonis išryškino jo skruostikaulius, ir kažkas Sem viduje ėmė tirpti matant jį netekusį įprasto pasitikėjimo savimi ir įžūlumo. Rafaelis vengė jos žvilgsnio, ir ji kilstelėjo jo smakrą.

– Man patiko… – sušnabždėjo ji ir paraudo.

– Bet paskui tu verkei…

Samantos žvilgsnis tapo švelnus.

– Nes supratau, kad tave tebemyliu. Pasijutau tokia pažeidžiama, ir pamaniau, kad baudi mane dėl Mailo.

Rafaelis sudejavo.

– Buvau supykęs, nes vėl stipriai mane sujaudinai, o man to buvo per daug. Sukėlei tiek daug jausmų, kad praradau savitvardą… todėl man prireikė tave sutramdyti.

Sem akys šelmiškai suspindo.

– Būsime atsiteisę, jei leisi man kitą kartą surišti tave.

Sem pajuto trūktelint Rafaelio kūną.

Jis kilstelėjo antakį.

– Mailas pas Braidę…

Sem nereikėjo dar kartą raginti, ji nerangiai nusiropštė Rafaeliui nuo kelių ir atsistojo. Pažvelgė į jį iš viršaus ir ištiesė ranką. Rafaeliui taip suspaudė širdį, kad net suskaudo. Šios akimirkos reikšmė buvo didžiulė, jis padavė Sem ranką ir leido jai padėti jam pakilti, tačiau prieš pakildamas priklaupė ant vieno kelio.

– Palauk… yra dar šis tas.

Sem prikando lūpą, ir Rafaeliui ėmė smarkiai plakti širdis. Vyras pastvėrė jos ranką, lyg nuo to priklausytų jo gyvybė, o kita ranka iš kišenės ištraukė mažą, bet brangų daiktelį.

Laikydamas rankoje senovinį žiedą su deimantu, Rafaelis pakėlė į ją akis.

– Samanta, ar tekėsi už manęs? Nes myliu tave labiau už gyvenimą. Tave ir Mailą.

Moteris pažvelgė į žiedą, ir jos akyse suspindo ašaros.

– Koks gražus…

Rafaelis matė jos veide paskutinę abejonę, baimę patikėti, kad tai tikra… Tačiau tada Sem nusišypsojo, ir jį užliejo anksčiau niekada nepatirta šiluma.

– Taip, tekėsiu už tavęs, Rafaeli.

Ir ji ištiesė drebančią ranką.

Nė kiek ne tvirtesne ranka, Rafaelis užmovė jai ant piršto žiedą. O tada stipriai tebelaikydama jo ranką ji išlaisvino jį iš skausmingos praeities ir pakėlė sutikti šviesesnės ateities.

Prabėgo mėnuo…

Mažoje koplyčioje, stovinčioje Rafaelio Milano palazzo žemės valdose, giliai atsikvėpusi Sem žengė prie altoriaus. Ją lydėjo Umbertas, kuriam net nebereikėjo lazdos. Kiekvieną dieną jis vis labiau tiesėsi ir stiprėjo… Ypač tomis dienomis, kai netoliese sukiojosi Braidė…

Priekyje ėjo Mailas, apsivilkęs kostiumu, ir kaip pakliūva mėtė rožių žiedlapius. Berniukas kaskart atsigręždavo ir plačiai nusišypsodavo, ir Sem turėjo jam priminti, kad eitų pirmyn. Koplytėlė buvo pilna žmonių, bet Sem buvo nė motais. Ji tematė vyrą, jos laukiantį prie altoriaus. O tada Rafaelis atsigręžė, lyg nepajėgdamas susilaikyti, ir nusišypsojo. Sem visa nušvito.

Umbertas atidavė nuotaką su derama pagarba, o Rafaelis, prisitraukdamas ją prie savęs, parodė, jog ji jam priklauso. Ką sakė kunigas, Sem praslydo pro ausis. Negalėjo pasakyti, kad būtų labai religinga, tačiau apeigos lyg ir užbaigė visa, ką jiedu su Rafaeliu prieš mėnesį pradėjo – šalinti jau nereikšmingus, bet vis dar skausmingus praeities likučius.

Liko tik dabartis ir ateitis, svarus vestuvinis žiedas ant piršto ir Rafaelis, besilenkiantis jos pabučiuoti su tokia pagarba, kad Sem vos neapsiverkė. Iš tiesų ji verkė, tik Rafaelis pirštais nubraukė jos ašaras.

Vėliau, kai jie šoko per priėmimą, surengtą palapinėje prie palazzo, Rafaelis meilikavo:

– Ar sakiau, kokia tu graži?

Sem nusišypsojo.

– Maždaug šimtą kartų, bet gali pakartoti.

Iš tiesų, pirmą kartą gyvenime Sem jautėsi graži. Nors jos suknelė buvo paprasta, ir plaukus ne stilistas sušukavo, ir pasidažiusi buvo pati. Samanta jautėsi užtikrinta, patraukli ir, svarbiausia, mylima.

Prie jų kojų atsirado Mailas, Rafaelis pakėlė jį ant rankų, ir taip jie baigė vestuvių šokį – visi trys meiliu rateliu.

Palapinės kampe stovėjo Aleksijus Christakos, Rafaelio įbrolis. Jis buvo vyriausiasis pabrolys, atliko savo pareigą, pasakė visus prajuokinusią kalbą. Moterys krizeno ir varstė jį godžiais žvilgsniais. Net dabar jos sukiojosi netoliese, laukdamos menkiausio padrąsinančio gesto, kad galėtų pulti pirmyn.

Aleksijus nusivaipė. Pasijuto suvaržytas. Po paraliais. Ką jis bando apgauti? Jaučiasi suvaržytas dėl brolio nuo to laiko, kai Rafaelis pasisakė, kad ketina vesti ir turi sūnų!

Aleksijus vėl papurtė galvą ir nusivaipė, kai pamatė Rafaelį, bučiuojantį nuotaką gal kokį šimtąjį kartą. Aleksijus žiūrėjo į ją. Manė, kad ji gana graži, švelni ir kukli, tačiau nesuprato, kaip ji geba pažadinti Rafaelyje žvėrį, kai tik koks kitas vyras pasirodydavo netoliese. Net Aleksijui, nuo tada kai jie susipažino, buvo siunčiami ne itin švelnūs signalai patraukti šalin rankas.

Aleksijus svarstė, kaip įmanoma, kad Rafaelis nesupranta, jog ji tikriausiai teka už jo dėl saugumo ir turtų. Ar jam geras seksas bus apdūmęs akis, kad pamiršo svarbiausias pamokas, kurias jie buvo gavę iš savo mielosios jau mirusios motinos? Kad moters pagrindinis gyvenimo tikslas yra susisukti lizdelį ir susirasti ją globojantį turtingą vyrą.