– Nes maniau, kad ją myliu. Bet iš tiesų nemylėjau. Tada to nesuvokiau. Geidžiau jos, nes buvo graži, atrodė nepasiekiama. Iki tol jau buvau viską praradęs. Buvo likusi tik ji, ir pajutau, kad jei ji išeis, tapsiu tuščia vieta. Nulis.

Rafaelis prisiminė tėvo žodžius, lyg jie būtų pasakyti vakar: Kaip gali mane palikti? Jei mane paliksi, būsiu niekas. Nieko nebeturiu.

– Juk žinai, man tavęs reikėjo, – tarė tėvas tyliu balsu. – Kai gavau darbą ir turėjau pakankamai lėšų pragyventi, norėjau tave atsiimti. Bet tavo motina manęs neprileido nė artyn. Man tebuvo leista su tavimi pasimatyti per apsilankymus Atėnuose.

Rafaelis prisiminė tuos skaudžius, įtemptus bei nenuoširdžius susitikimus. Motina liejo tulžį ant vyro, kadaise turėjusio turtų, bet juos praradusio, leisdama Rafaeliui suprasti, koks nevykėlis yra jo tėvas, ir skatindama sūnaus ambicijas žūtbūt siekti sėkmės.

– Kodėl dabar man tą sakai? – griežtai paklausė Rafaelis, staiga supykęs, kam tėvas dabar visa tai primena.

– Nes matau, kad tu bijai, Rafaeli. Žinau, kad praeitis tave paskatino siekti sėkmės, prikelti Falkonės automobilių pramonę iš pelenų. Tačiau tau nereikia bijoti. Tu ne toks kaip aš. Esi už mane daug stipresnis. Ir nepasielgsi su Mailu taip, kaip aš su tavimi. Sūnui neteks matyti tavęs silpno ir nusižeminusio.

Rafaeliui ėmė svaigti galva, nes suvokė galįs pakartoti tėvo klaidą. Jis panašiai pasielgė aną vakarą, tik sūnaus tada nebuvo šalia. Ir ačiū Dievui.

Tačiau Umbertas dar nebuvo baigęs kalbėti.

– Neleisk, kad baimė sugriautų tavo laimę, Rafaeli. Ilgą laiką jaučiau kartėlį, o tai prastas gyvenimo palydovas. Pats žinai. Tau niekada neteks skursti… Nebijok norėti daugiau.

Ir tada Rafaelis suvokė, kad tėvas pakumpęs, kad seną veidą vagoja liūdesio raukšlės, kurių anksčiau nepastebėjo.

– Nebijau, – drąsinosi Rafaelis. Bet žinojo, kad tai netiesa. Suprato, kad bijo.

***

– Nagi, tau laikas į lovytę.

– Ne. Nenoriu į lovytę.

Sem atsiduso. Mailas neklauso nuo to laiko, kai jie parvyko namo, ir kasdien klausinėja apie Rafaelį.

Kur mano tėtis? Kada jis parvažiuos automobiliu? Kodėl mes neturime automobilio? Kur dabar senelis?

Sem susižvalgė su Braide, padėjusia sutvarkyti Mailo daiktus, tada suskambo durų skambutis. Jos pažvelgė viena į kitą, o Mailas bematant pribėgo prie durų šaukdamas: Tėvelis! Tėvelis!

Plyštančia širdimi Sem nusekė jam iš paskos.

– Mailai, tai ne jis…

Sem atitraukė berniuką nuo durų ir jas atidarė tikėdamasi pamatyti kurį kaimyną ar į namus ateinančius įkyrius religijos išpažinėjus. Tačiau tai buvo ne jie.

– Tėtis! – nuskardėjo Mailo balselis pranešdamas, kas atėjo.

Jis šokinėjo, nes dar buvo per drovu pulti į glėbį vyrui, taip neseniai pasirodžiusiam jo gyvenime. Bet kai Rafaelis pasilenkė ir ištiesė į jį rankas, Mailas nubėgo tiesiai pas jį, o Sem taip suspaudė širdį, kad net suskaudo. Ji išgirdo, kaip jai už nugaros šūktelėjo Braidė ir pakvietė Rafaelį vidun.

Sem matė, kad Rafaelis kažką laiko rankoje, ir kai nuleido Mailą ant žemės, padavė jam. Tai buvo mechaninis automobiliukas.

Mailas skubiai ir nemandagiai jį pastvėrė.

– Oho!

Sem, sutrikusi ir sukrėsta, iš papratimo subarė sūnų.

– Mailai, ką reikia sakyti?

– Ačiū!

Sem buvo taip įsitempusi, kad, rodės, subyrės. Ji vengė Rafaelio žvilgsnio pabūgusi šaltų kaip ledas žalių akių.

Braidė paėmė Mailą už rankutės ir pasakė:

– Eime, žadėjai padėti man susirasti akinius mano bute…

Mailas priešinosi, panašiai jautėsi ir Sem, tačiau Braidė pakėlė Mailą ant rankų ir numaldė jo priešinimąsi pažadėdama leisti pažiūrėti filmuką. O tada jie išėjo Sem nespėjus pasakyti nė žodžio, ir ji liko koridoriuje viena su Rafaeliu.

Jis ištiesė ranką ir uždarė laukujes duris, o Sem nepajėgė pakelti į jį akių. Pagaliau ji pažvelgė į jį ir nustebusi išplėtė akis. Vyras atrodė siaubingai. Pagal žavaus italų lyderio standartus, iš tiesų, anaiptol ne siaubingai. Tačiau Rafaelis atrodė pavargęs, persimainęs, išbalęs. Pasenęs. Kažin kaip sumažėjęs.

Sem tuojau pat susirūpinusi paklausė:

– Kas yra? Gal kas tavo tėvui?

Rafaelis papurtė galvą.

– Ne, ne tėvui. Jam viskas gerai. Jis klausinėja apie jus.

– Na… tuomet kas? Atrodai… – Taip pat prastai, kaip jaučiuosi aš.

Rafaelis šyptelėjo suspaudęs lūpas, tačiau tuojau liovėsi šypsojęsis, dar niekada neatrodė toks rimtas.

Sem sukryžiavo rankas ant krūtinės ir ėmė nervingai vapėti.

– Atėjai pirmiau nei tavo teisininkų komanda? Jei taip, tai gali nesivarginti, Rafaeli…

Jis papurtė galvą, atrodė įskaudintas. Vieną klaikią akimirką Sem pasirodė, jog gal jam kas atsitiko, ir jai pasidarė silpna.

– Ne. Neturėjau tau to sakyti. Atleisk. Savaime suprantama, teisininkų komandos nebus…

Sem panoro atsisėsti. Jai palengvėjo lyg balzamo ant širdies užpylus.

– Bet kodėl tada pasakei?

Rafaelis nusijuokė.

– Kadangi dėl daug ko mane bauginai, pamaniau, jog galėsiu suvaldyti… suvaldyti tave.

Ji įsidėmėjo žodžius. Tu mane bauginai. O tada, lyg jaustųsi varžomas, Rafaelis nusivilko aplamdytą odinį švarką ir patiesė jį laiptų apačioje. Jis dėvėjo lengvą megztinį, buvo apsimovęs džinsus, ir Sem ėmė kaisti kraujas. Jau dabar.

Netikėtai Rafaelis paklausė:

– Ar tu nieko prieš, jei išlenksiu stiklelį?

Sem papurtė galvą ir pasitraukė. Vyras įėjo į svetainę, Samanta suglumusi atkryžiavo rankas ir nusekė paskui. Rafaelis priėjo prie bufeto ir įsipylė taurelę jos tėvo viskio. Jis apsižvalgė ir pakėlė taurelę ragindamas, bet ji papurtė galvą. Vis dar įsitempusi stovėjo prie durų. Lyg pasiruošusi bėgti.

Jos balsas buvo neįprastas, gergždžiantis.

– Rafaeli, kodėl tu čia?

Jis atsigręžė veidu į ją.

– Nes mums reikia pasikalbėti. Iš širdies.

Sem dar labiau įsitempė, ir lyg nujausdamas, kad ji ketina kažką pasakyti, Rafaelis pakėlė ranką, kad ją sustabdytų.

– Juk sakiau tau, kad buvau maždaug Mailo metų, kai mano motina paliko tėvą ir pasiėmė mane su savimi?

Sem atsargiai linktelėjo galvą.

Rafaelis suspaudė lūpas.

– Deja, tą dieną man teko pamatyti tėvą, parklupusį motinai po kojų… maldaujantį, kad ji neišeitų. Verkiantį, apgailestaujantį. Tą dieną pamačiau palūžusį vyrą… ir ilgą laiką buvau įsitikinęs – klaidingai – kad kalta buvo mano motina, kad tai jos darbas. O iš tikrųjų, žinoma, buvo kur kas sudėtingiau… Nesvarbu, kad didžiąją gyvenimo dalį jis kaltino ją, atsisakydamas pripažinti, kad ir pats buvo kaltas dėl savo nuopuolio.

Sem įkvėpė oro.

– Tavo tėvas man šiek tiek užsiminė…

Net ir dabar jai maudė širdį, nes pagalvojo, koks būtų Mailui skausmas bei sielvartas, jei jam tektų būti tokios scenos liudininku. Kaip toks vaizdas paveiktų silpną, jautrų trejų metų vaiką?

Tačiau Rafaelis jos nė nesiklausė. Jis žiūrėjo į viskį taurėje, kurią lėtai sukiojo rankoje.

– O tada mano patėvis… Dar viena išskirtinė asmenybė. Palikęs palūžusį žmogų, kuris buvo viską praradęs, apsigyvenau pas vyrą, kuris viską turėjo. Juos siejo tik mano motina. Jie buvo lyg apsėsti, troško jos labiau už viską. O ji? – Rafaelis niūriai nusišypsojo. – Abiem ji buvo abejinga, bet pasirinko mano patėvį, nes jis garantavo jai padėtį visuomenėje ir saugumą, ko jai ir reikėjo…

Rafaelis pakėlė į Samantą akis, ir jo šypsena tapo liūdna.

– Ilgą laiką nė negalvojau, kodėl ji taip elgėsi… bet kai suradau savo vyresnį brolį ir sužinojau, jog jinai jį paliko, supratau, kad labiausiai jai reikėjo saugumo – labiau nei šilumos bei jausmų. Labiau už viską. Kas žino, ką ji patyrė su savo pirmuoju vyru, kad ji pasielgė taip šiurkščiai, paliko sūnų ir jo tėvą…

Jis perkreipė lūpas.

– Anksti patyriau, kad moterys gali sugriauti gyvenimą, net jei tau sekasi ir esi turtingas. Įtikėjau, kad man seksis, jei laikysiu moteris atstu, kaip motina kadaise elgėsi su vyrais. Niekada nebūsiu silpnas kaip mano tėvas ar patėvis, ir niekada neprarasiu savitvardos.

Rafaelis vėl nusišypsojo, bet ta šypsena buvo be galo liūdna.

– O tada pasirodei tu ir taip stipriai mane sujaudinai, kad pastebėjau, jog praradau tą brangią man savitvardą, kai jau buvo per vėlu.

Sem pašėlusiai plakė širdis. Ji pajuto, kad svaigsta galva.

– Aš ne… Ką tu sakai, Rafaeli?

Jis pažvelgė į ją, ir jo žvilgsnis smigo giliai.

– Vis vien noriu, kad susituoktumėme, Sem…

Į ją įsirangė lyg koks šaltukas. Jis vis vien laikosi savo. Jis ką tik pasakė jai, kokios yra nuomonės apie savo gyvenimo moteris, ir tai, kad įrodė esanti visai kitokia, ji nusipelnė vietos jo gyvenime. Ji ėmė trauktis prie durų ir pamatė, kad jis padėjo taurę ir suraukė kaktą…

– Sem?

Sem išėjo pro duris, nuėjo prie laukujų durų ir jas atidarė. Rafaelis pasirodė koridoriuje vis dar suraukęs kaktą.

Ji papurtė galvą.

– Rafaeli, man nuoširdžiai gaila, kad tau teko tiek daug patirti, ir dar tokiam mažam, ir kad aš pakeičiau tavo požiūrį į moteris… Ir aš suprantu, kad Mailas yra tokio amžiaus, kai lengvai gali tave valdyti… Tačiau negaliu už tavęs tekėti.

Sem stengėsi žiūrėti į jį, nors jautėsi lyg kas pjautų peiliu.

– Man reikia daugiau, Rafaeli… Nepaisant mano išsakytos nuomonės apie vedybas, visada slapta tikėjausi, kad sutiksiu tą, kurį pamilsiu. Tik maniau galinti pati apsiginti, tačiau klydau… niekam tai nepavyksta.

Rafaelis matė Sem verandoje apšviestą iš už nugaros, ir net tokioje paprastoje namų aplinkoje ji atrodė labai graži. Jam plyšo širdis, ir jis suprato, kad neturi kito pasirinkimo tik paspartinti žingsnį ir žengti į bedugnę – ir galbūt pasiekti viską.

Vyras paėjėjo į koridoriaus vidurį ir pažvelgė į Sem. Tada labai iš lėto atsiklaupė priešais ją ant kelių. Vieną siaubingą akimirką Rafaelis pajuto iš praeities atsiritant bangą, grasinančią pakilti ir jį paskandinti, išgirdo jį persekiojančius balsus, teigiančius, jog jis nė kiek ne geresnis už savo tėvą… Tačiau taip neatsitiko. Pirmą kartą po tiek laiko jį apėmė svaigi ramybė.