Abby Green - Nebijok norėti daugiau

Pabūgusi ją užplūdusių stiprių jausmų, Sem atsistojo ir skubiai išėjo iš restorano.

Rafaelis žiūrėjo Sem įkandin. Ne pirmą kartą jis priverčia ją nuo jo bėgti. Ji atrodė siaubo apimta. Ne to vyras tikisi, kai pasiperša. Rafaelis nusivaipė ir pripažino, kad iš tiesų juk nepasipiršo. Bet nuo kada Sem parūpo sentimentai? O gal jai to reikia? Tai, ką jis siūlo, yra itin praktiška. Logiška. Deja, Sem ir bet koks bandymas pritaikyti logikos dėsnius visada baigdavosi nesėkme.

Rafaelis pakilo. Jo draugas Franciskas mojo jam, kad eitų iš restorano paskui savo mylimąją. Senas romantikas. Rafaelis santūriai šyptelėjo.

Gatvėje buvo ramu. Šiuo metų laiku čia daugiausia pasirodydavo vietiniai. Bet po keleto mėnesių bus karšta, tvanku ir sunku kvėpuoti. Sem išdidžiai žingsniavo tolyn, o kai jis sušuko, ji, rodos, dar paspartino žingsnį.

Tyliai keiksnodamas Rafaelis sekė jai iš paskos ir pagaliau prisivijo.

– Štai tavo paltas ir rankinė, Sem.

Ji sustojo, atsigręžė ir maištaudama susikryžiavo ant krūtinės rankas. Paskui pastvėrė savo daiktus jam iš rankų, apsivilko paltą ir užsikabino rankinę ant peties.

Samanta pakėlė į jį akis. Prietemoje jos atrodė didžiulės.

– Nesuprantu, kodėl tu tai pasiūlei.

Jis giliai susikišo rankas į kišenes, kad nesumanytų jos paliesti – nežinojo, ar nori Sem gerai papurtyti ar pabučiuoti. Nors iš tiesų tai buvo netiesa. Kad ir kas būtų, jis troško ją bučiuoti. Ta mintis jam sukėlė šiokį tokį sąmyšį.

– Man pasirodė, jog tai labai geras sumanymas. Yra ir daugiau priežasčių, dėl ko turėtum jį apsvarstyti užuot atmetus. Mus sieja praeitis. Mes gerai sutariame. Turime vaiką… Mus traukia vieną prie kito. Negali to paneigti, cara.

– Potraukis nuslops.

Pasakė tai su tokiu neviltį keliančiu aštrumu, kad paveikė ir Rafaelio jausmus.

Jis norėjo, kad ir ji įsisąmonintų, ką jis suvokė praeitą naktį – vedybos viską išspręstų… Visą tą jausmų painiavą, kurios sprendimo pats nenori imtis, – priekaištavo jam sąžinės balsas. Tačiau Rafaelis nekreipė į jį dėmesio. Aišku, ją vedęs gal nebepatirs tokio siautulio? Noro užvaldyti, sunaikinti? Proto užtemimo? Nuslopins tą visiškai nepriimtiną norą ją užvaldyti… Visi žinos, kad Samanta priklauso jam, ir jis atgaus dvasinę pusiausvyrą.

– Mes turime vaiką. Argi tai nepakankama priežastis? Noriu, kad Mailas turėtų mano pavardę. Jis paveldės išvystytą pramonę ir turtus.

– Ne, Rafaeli, – paprieštaravo Sem tyliu balsu. – To nepakanka. Kadaise galvojau, kad galbūt pakaktų, bet dabar nebe. Ir sau, ir Mailui noriu daugiau. Jis vertas turėti abu tėvus, mylinčius vienas kitą.

Rafaelis atsakė pašaipiu balsu.

– Mudu abu žinome, kad pasakų nebūna. Mus sieja geresni jausmai, Sem. Galime pasikliauti vienas kitu. Mes vienas kitą gerbiame.

Ji pakėlė smakrą.

– Iš kur man žinoti, kad man atleidai už tai, jog slėpiau nuo tavęs Mailą? Kad nepasinaudosi tuo ateityje? Kad pagalvojęs apie tą paslaptį neimsi piktintis?

Rafaelis mostelėjo ranka.

– Sem, tai nebesvarbu. Vertinu tavo argumentus ir pripažįstu: neparodžiau jokio ženklo, kad patikėtum, jog įsileisiu vaiką į savo gyvenimą. Negalime pakeisti praeities, bet galime pasistengti, kad ateityje mums puikiai klotųsi.

Sem ilgai į jį žiūrėjo, o tada paaiškino:

– Netekėsiu už tavęs. Tik ne dėl to, kad visa būtų kaip reikia. Kad tau būtų paprasčiau gyventi. Man reikia daugiau… – Ir ji apgailestaudama truktelėjo petimi.

Rafaelis pajuto kaupiantis pyktį, kai pagalvojo, jog kitas vyras apsigyvens tuose jaukiuose namuose ramiame priemiestyje, atsibus šalia Sem ankstų rytą, ir jie ims tingiai mylėtis…

– Negi iš tiesų manai, kad toks kaip tavo buvęs meilužis gali tau sukurti laimingą gyvenimą? O ar toks gyvenimas iš viso būna?

Sem ėmė trauktis.

– Neketinu daugiau apie tai kalbėtis, Rafaeli. Nenoriu už tavęs tekėti. Ir baigta.

Rafaeliui suspaudė krūtinę ir ėmė stingti kraujas gyslose.

– Na, ką gi… – Jis nebepažino savo paties balso. – Atrodo, nebeteiki man kitos galimybės kaip teisiniu keliu įgyti savo sūnaus globą.

Sem sustojo ir sukryžiavo rankas. Ji sušnabždėjo:

– To neprireiks, Rafaeli. Mes galime susitarti.

Rafaelis pasijuto tvirtas kaip uola.

– Man reikia sūnaus, ir aš noriu duoti jam savo pavardę.

– Negaliu bylinėtis su tavimi teisme, Rafaeli. Neturiu tam lėšų.

Rafaelis nutildė sąžinės balsą. Jis buvo pilnas pykčio – pyktis buvo jo gyvenimo palydovas. Štai jis stovi priešais šią moterį, ir tą akimirką, kai ji pasakė, jog nenori už jo tekėti, jam buvo kilusi pagunda priklaupti ant vieno kelio ir ją įtikinti. Tai truko tik akimirką, bet ką jau padarysi – lyg antausis. Argi jis taip nieko ir nepasimokė?

Dėl Sem jis taip nesižemins. Nė dėl kokios kitos moters. Jam svarbus tik sūnus. Rafaelis neapleis sūnaus, nepaliks augti vieno, kaip buvo padaręs jo paties tėvas.

Rafaelio balsas suskambo šaltai, taip jis ir jautėsi.

– Tu visa tai pradėjai, Samanta.

Sem suspaudė rankas, ir Rafaelis pamatė, kaip pabalo jos krumpliai.

– Visą tą laiką tu mus mulkinai, apgaudinėjai mane, kad esu saugi. Rytoj mes iš čia išvykstame namo. Elkis kaip nori, man vis tiek.

Tą akimirką Rafaelis pasijuto viskam kurčias. Sem pastebėjo taksi automobilį, lėtai važiuojantį pro šalį. Retai Romoje gausi taksi. Moteris susistabdė taksi ir įšoko į vidų. Samantai važiuojant pro šalį, buvo matyti jos profilis. Rafaelis pajuto, kaip jausmai bando prasiveržti pro jį apėmusį stingulį, bet be gailesčio sutramdė emocijas, ir pasistengė atsikratyti nuojautos, kad sudužo kažkas be galo brangaus.

Kitą dieną Rafaelis išlydėjo Samantą ir kitus oro uoste. Jiems buvo nupirkti bilietai į reguliarų skrydį namo, nors ir pirmąja klase.

Mailas buvo sumišęs ir vis kartojo:

– Kodėl neskrenda tėvelis, mamyte?

Melsdama, kad tik neimtų verkti, Sem kartojo gal kokį šimtąjį kartą:

– Nes turi dirbti. Mes greitai jį pamatysime. – Veikiausiai teismo salėje, – pagalvojo vos tvardydamasi.

Praeitą vakarą ji nuėjo tiesiai į savo miegamąjį ir užsirakino. Ne dėl to, kad Rafaelis laužtųsi pas ją vidun. Rafaeliui taip abejingai pasipiršus, ji pamatė, kad niekas nepasikeitė. Jam reikėjo Mailo, o ji tebuvo priemonė tikslui pasiekti.

Jai atmetus pasiūlymą, Rafaelis parodė savo tikrąjį veidą. Ji pasibjaurėjo, nes, matyt, pats veiksmas jam atrodė lyg koks žygdarbis. Vyras veikė ne širdies skatinamas, o tik naudodamas pasiūlymą kaip būdą jiems susaistyti.

Sem pastebėjo susirūpinusį Braidės žvilgsnį ir prisivertė nusišypsoti. Dabar jai būtų nepakeliamas Braidės motiniškas smalsumas. Bus geriau, jei ekonomė galvos, kad neatsitiko nieko blogo, ir viskas yra kaip numatyta – skrendant čia juk Rafaelis sakė, kad liks dirbti Romoje. Sem paskaudo galva pamanius, kas bus netolimoje ateityje, turint galvoje, kad Rafaelis gyvens jos namuose.

Rafaelis laikė Mailą ant rankų ir kalbėjo žemu kimiu balsu, išdavikiškai sujaudinusiu Sem iki pat širdies gelmių.

– Ciao, piccolino. Greitai pasimatysime.

Mailas apsikabino putniomis rankutėmis Rafaelio kaklą, o Rafaelis per Mailo petį pažvelgė Sem į akis. Žalių akių žvilgsnis buvo ledinis, tai buvo priekaištas Sem. Paskelbė jų skrydį, ir Sem ištiesė į Mailą rankas. Rafaelis jai perdavė Mailą ne iš karto.

Tada Braidė priėjo atsisveikinti su Rafaeliu ir vėl ėmė postringauti apie kelionę į Vatikaną, o Sem nuėjo vartų link, jausdamasi lyg kas jos širdį būtų sudraskęs į skutelius.

– Pamaniau, galėčiau čia šiek tiek pasilikti, jei tu nieko prieš?

Rafaelis sutramdė norą aštriai atkirsti tėvui. Jau savaitė, kai Sem su Mailu savo namuose, o jo krūtinės vis nepalieka gelianti tuštuma.

– Žinoma, – tarė jis atžariai. – Čia tavo namai, lygiai kaip ir mano.

Tėvas kreivai šyptelėjo.

– Jei ne tu, čia tebebūtų griuvėsiai, o ir jie priklausytų bankui.

Rafaelis grubiai atšovė:

– Nebesvarbu. Viskas pasikeitė.

– Taip, – tarė Umbertas. – Mailas – tai… dovana. O ir Sem puiki moteris. Ji tau tinka, Rafaeli. Natūrali. Nuoširdi.

Rafaelis atžariai nusijuokė ir papriekaištavo:

– Nekalbėk apie tai, ko nežinai, tėve. Beveik ketverius metus ji slėpė nuo manęs sūnų.

Tada Rafaelis pakilo nuo pietų stalo ir nužingsniavo prie lango. Grįžo į Milaną tik pasižiūrėti, ar viskas gerai gamykloje, ir dabar nebežinojo, ko griebtis. Norėjo skristi į Angliją, kad pamatytų Mailą, bet susilaikė dėl… Sem. Ji sukėlė jam daug sumaišties.

– Matyt, ji turėjo tam pagrindo.

Taip, turėjo. Ir tu suteikei jai tą pagrindą, nes įtikinai, jog negali tverti, kada jos atsikratysi.

Rafaeliui papriekaištavo sąžinė. Ėmė priekaištauti dar labiau, kai jis pagalvojo apie savo tvirtą pasiryžimą nutraukti su ja santykius. Ir apie moters veido išraišką, kai jis patvirtino, jog nebenori jos matyti. Aną vakarą gatvėje toks pat jausmas vėl užplūdo vyro krūtinę.

Rafaelis įtempė žandikaulį ir priminė tėvui:

– Dar kartą kartoju, tai ne tavo reikalas.

Girdėjo, kad jam už nugaros sujudėjo tėvo kėdė, bet tebežiūrėjo pro langą, jautėsi nepalenkiamas. Jautė kylant vis nepraeinantį pyktį.

– Atleisk, Rafaeli…

Rafaelis visas įsitempė ir lėtai apsisuko.

– Už ką?

Umbertas žvelgė į jį liūdnomis juodomis akimis.

– Už viską. Kad buvau toks bukagalvis ir nepajėgiau tvardytis, kad pralošiau turtus, kad praradau verslą. Kad tavo akivaizdoje maldavau žmoną manęs nepalikti… Suprantu, toks vaizdas, be abejo, turėjo pasekmių…

Rafaelis nusišypsojo, niūriai, nelinksmai. Norėjo nuslėpti, kad jam taip spaudžia krūtinę, jog darosi sunku kvėpuoti.

– Kodėl taip padarei? Kodėl neleidai jai išeiti? Kodėl taip nusižeminai?

Tėvas truktelėjo petimi.