– Nagi, apsivilk ją ir pasidažyk. Pasakysiu, kai atvažiuos automobilis.

Koridoriumi atidūmė Mailas. Braidė ji pačiupo ir tarė:

– Taigi, laikas vakarieniauti, jaunuoli, o tada teks anksti eiti gulti. Rytoj vykstame namo, todėl turėsi būti pailsėjęs.

Sem greitai persirengė ir vyptelėjo atvaizdui veidrodyje, galiausiai pasipudravo, kad skruostai neatrodytų tokie blyškūs, tada pasidažė blakstienas.

Rytoj namo. Nėra ko stebėtis, kad Rafaelis panoro pasikalbėti dabar. Samanta neabejojo, kad vyras yra tvirtai nusprendęs, kaip jie gyvens toliau, ir virpėjo iš baimės, kad Rafaelis panorės iš pagrindų pakeisti įprastą jos gyvenimo ritmą.

Dabar Mailui jaudinančios atostogos, tačiau jos nesitęs visą laiką. Berniukui reikia tvarkos ir pastovumo, ir jo gyvenimas – jų gyvenimas – Anglijoje.

Sem išgirdo Braidę šaukiant:

– Sem, automobilis atvažiavo!

Giliai atsikvėpusi ir įsispyrusi į atsivežtus žemakulnius batelius, Sem išėjo pasitikti lemties.

Restoranas buvo visai ne toks, kokio tikėjosi Sem. Automobiliu ji buvo nuvežta į kitą upės pusę, į naujovišką bei triukšmingą Trasteverės rajoną, o pastatas atrodė mažas ir paprastas, ir nors buvo vėsi vasario pradžia, staliukai stovėjo lauke. Ant šaligatvio liejosi aukso spalvos šviesa, o pro duris sklindantys kvapai vertė kauptis seiles.

Sem įėjo į vidų, ir jos akį bematant patraukė atsistojęs aukštas vyras. Širdis išdavikiškai suspurdėjo, lyg ji nebūtų mačiusi Rafaelio prieš keletą valandų. Be to, pasijuto kvailai susidrovėjusi – tai buvo visiška beprotystė, turint galvoje, kas praeitą naktį vyko Rafaelio miegamajame.

Tada rūpestingas padavėjas paėmė iš Samantos paltą, ir ji liepsnojančiais skruostais nuvingiavo tarp staliukų Rafaelio link.

Jis atitraukė jai kėdę, ir Sem susidrovėjo, kam apsivilko tą suknelę. Tikėjosi, kad Rafaelis nepamanys ją įdėjus ypatingų pastangų.

Kad atitrauktų jo dėmesį, skubiai paaiškino:

– Braidė manė, kad turėčiau šiek tiek pasipuošti… – Sem apsižvalgė aplink. – Nemanau, kad reikėjo. Pamaniau, kad parinksi ką nors prabangesnio.

– Nusivylei? – Rafaelis paklausė griežtu balsu.

Sem greitai į jį atsisuko ir pajuto, kaip plaukai brūkštelėjo jai per petį.

– Ak, ne! Man čia patinka. Tik… nesitikėjau, kad tau patinka tokios vietos.

Rafaelio veide nebeliko įtampos, o pastebėjusi šerius ant vyro skruostų, Sem akimirką pajuto geismą, nes įsivaizdavo, kaip jie trinasi jai tarp kojų. Pasibjaurėjusi savimi, ji po stalu suglaudė šlaunis.

– Čia mano mėgstamiausias restoranas – puiki šiaurietiško maisto virtuvė, be to, restoranas pelnė pasaulinį pripažinimą. Tačiau jie išliko kuklūs ir nepardavė…

Tada priėjo išdidus vyras ir pernelyg jausmingai pasisveikino su Rafaeliu, paskui paėmė Sem ranką, pakėlė prie lūpų ir pabučiavo. Moteris negalėjo liautis šypsojusis, nors nesuprato nė žodžio. Samanta išgirdo žodį bellissima ir paraudo, dėl to nepažįstamas vyras liejo jausmus toliau.

Po kurio laiko vyras išėjo, ir Rafaelis mostelėjo galva jo link.

– Tai Franciskas – administratorius. Pažįstu jį nuo studijų laikų, kai čia dirbau.

Sem išplėtė akis, nes prisiminė Rafaelį pasakojus, jog teko dirbti trijuose darbuose, kad galėtų baigti koledžą.

– Tu čia dirbai?

Rafaelis linktelėjo, atsilaužė duonos ir padažė ją į aliejų su balzaminiu actu. Sem irgi paėmė gabalėlį duonos, šiek tiek nustebusi įsivaizdavo, kaip jaunesnis Rafaelis čia pluša, o moterys alpsta dėl jo, apsivilkusio padavėjo uniforma – baltais marškiniais bei juodomis kelnėmis.

Ji pašaipiai pripažino:

– Mažai tikėtina.

Rafaelis pakėlė antakį ir atrėžė su pajuoka.

– Manai, kad nesugebu priimti užsakymų ir nuvalyti staliukų?

Sem sukirbėjo širdyje, ir ji sumišusi nusuko akis. Tai labai priminė tuos laikus, kai Rafaelis siekė ją suvilioti.

Ji pažvelgė į jį.

– Tu niekada anksčiau apie tai nepasakojai…

Rafaelio veido išraiška tapo nemaloni, ir Sem panoro ištiesti ranką ir jį paliesti. Ji sugniaužė kumščius.

– Anksčiau buvo kitaip…

Sem perkreipė lūpas, sukilo senos nuoskaudos.

– Žinau. Tu nenorėjai rodytis su manimi viešumoje.

Rafaelis pažvelgė į ją, kilstelėjo smakrą.

– Taip nebuvo…

Juos pertraukė padavėjas, atėjęs priimti užsakymų.

Į restoraną užsuko dar viena pora, abu susikibę už rankų, ir Sem pajuto kylant malonų, bet liūdną troškimą. Kad ją kur, tą Braidę, trokštančią to, ko niekada nebus. Samanta buvo kvaila, kad to tikėjosi praeityje, dabar nepadarys tos pačios klaidos.

Kai padavėjas nuėjo priėmęs jų užsakymus, Sem atsilošė ir pažvelgė į Rafaelį.

– Tai kaip tada buvo?

Kokią akimirką Rafaelis tapo toks panašus į Mailą, kai tas nenorėdavo ko nors daryti, kad Sem užėmė kvapą ir ji pajuto, kaip ją apima švelnumas.

– Nenorėjau tavimi dalytis… štai kas. Norėjau užrakinti tave savo palazzo. Ėjau iš proto, nes dirbai tarp vyrų, kurie nužiūrinėjo tave ir tavęs geidė.

Išgirdusi Rafaelio balse kuo aiškiausią pavydą, Sem turėjo nuslopinti juoką ir prisidengti išdavikiškai trūkčiojantį pilvą.

– Ne, to nebuvo.

– Buvo, – suniurzgė Rafaelis. – Nors tu nepastebėjai, nesuvokei, kokį darei jiems įspūdį. Niekada nebuvau sutikęs tokios moters kaip tu, ir, aišku, tokios, kuri žiniomis ir profesine kompetencija būtų lygi bet kuriam vyrui. Tokios, kuri gebėtų mane sudominti labiau, nei tariausi įmanoma.

Pojūčiai sustiprėjo, ir Sem ėmė nieko nebesuprasti – lyg būtų pasikeitusios taisyklės, ir ji nežinotų, kur jos vieta. Jiems atnešė užkandžius, ir Sem visą dėmesį sutelkė į patiekalus, lyg jie būtų svarbiausias dalykas pasaulyje. Su Rafaeliu ji buvo patekusi į keblią padėtį ir nežinojo, kurlink pakryps jų pokalbis.

Baigus užkandžiauti, Rafaelis atsilošė ir paėmė rankon vyno taurę. Sem pastebėjo porą susidomėjusių moterų, atėjusių prieš keletą minučių, ir, kaip praeitą vakarą, pajuto kylant pavydą.

Rafaelis lėtai tarė:

– Sem, aną vakarą pokylyje…

Samanta įsitempė. Tikrai nenorėjo apie tai kalbėtis. Graužiantis pavydas buvo pernelyg šviežias ir nepagrįstas.

– Neturėjau omenyje to, ką pasakiau… apie tai, kad tapsi mano meiluže. Žinau, nesi tokia moteris.

Ji nusijuokė, nors buvo giliai įžeista.

– Gali tai bet kada pakartoti.

Jis palinko į priekį ir padėjo taurę ant stalo.

– Dio, Sem, nekalbėk už mane. Norėjau pasakyti, kad esi vertesnė už visas moteris, praeitą vakarą buvusias pokylyje.

Samanta pažvelgė į jį, ir širdis nukeliavo į kulnus. Jis įdėmiai į ją žiūrėjo.

Ir vėl netikusiu laiku pasirodė padavėjas ir atnešė valgius, Sem pažvelgė į žuvį, kurią turbūt buvo užsisakiusi, bet nebeprisiminė, kad būtų rinkusis. Esi vertesnė už visas ten buvusias moteris.

Ji pažvelgė į Rafaelį ir sušnabždėjo:

– Ką nori tuo pasakyti?

– Valgyk, pasikalbėsime vėliau.

Sem pajuto, kad jai bus sunku ir kąsnį nuryti, tačiau prisivertė valgyti sultingą patiekalą, bet beveik nejuto skonio. Tik buvo tikra, kad jis skanus.

Kai nunešė indus, Sem pasijuto labai susinervinusi. Rafaelis visą laiką įdėmiai ją stebėjo, ir moters nervai įsitempė lyg styga.

Pagaliau jis paaiškino:

– Man reikėjo gerai pagalvoti prieš praeitą vakarą vedantis tave į pokylį.

Matyt, Sem kažkaip išsidavė, nes Rafaelis pakėlė ranką ir tęsė:

– Ne dėl to, kad nenoriu, jog mus drauge pastebėtų viešose vietose, o dėl to, kad tu teisi: mums reikia susivokti, kas… mes esame.

Sem suraukė antakius.

– Kas mes esame?

Rafaelis paėmė jos ranką. Sem pažvelgė į savo šviesią rankutę jo tamsioje rankoje, ir visai sutižo.

– Sem, manau, kad turėtume susituokti.

Sem pažvelgė jam tiesiai į akis. Apstulbusi.

– Ką pasakei?

– Pasakiau, kad, mano manymu, turėtume susituokti.

Sem net nepajuto, jog Rafaelis paleido jos ranką, kad padavėjas galėtų padėti ant stalo kavą ir desertą. Ji buvo priblokšta. Nemaloniai nustebinta.

Ji papurtė galvą lyg norėdama išgryninti mintis, kad geriau suvoktų, ką Rafaelis ką tik pasakė. Neturėjo likti abejonių.

– Ar pasakei, kad, tavo manymu, turėtume susituokti?

Vyras linktelėjo galvą ir žiūrėjo į ją atidžiai, lyg ji tuoj ims ir susprogs ar išgaruos.

– Aš… Kodėl, po galais, tu taip sakai?

Dabar, kai Sem perprato pasakytus žodžius, jos kūnu persirito prieštaravimų banga, ir pašiurpo oda. Prieš ketverius metus, kai įsitikino esanti nėščia ir vėl pasimatė su Rafaeliu, svajojo apie šią akimirką – tik jos svajonėse Rafaelis nesėdėjo kitoje stalo pusėje ir neatrodė lyg ką tik būtų pareiškęs nuomonę apie orą, o buvo priklaupęs ant vieno kelio.

Apmaudžiausia, kad Samanta augo tvirtai įsitikinusi, jog niekada netekės, nes jai buvo baugu matyti po motinos mirties visiškai palūžusį tėvą. Tačiau susipažinusi su Rafaeliu, ji visa tai pamiršo, ėmė puoselėti svajones, neatitikusias tikrovės.

– Kodėl? – dar kartą pakartojo Samanta. Dabar garsiau. Beveik piktai. Tiesą sakant, iš tikrųjų supykusi. – Gal manai, kad tau čia kažin kokia labdara, ir aš sutiksiu netverdama džiaugsmu, nes gali pasirūpinti manimi ir Mailu?

Moteris nebegalėjo liautis.

– Įrengęs dar kelis miegamuosius netapsi nei tėvu, nei vyru, Rafaeli. Nesuprantu, iš kur tau kilo tokia mintis. Tai dar vienas būdas mums vadovauti, tiesa?

Jis sužaibavo akimis, kai ji taip pratrūko.

– Ne, Sem. Tik pagalvok. Kodėl mums nesusituokus? Svarsčiau galimybę pirkti namą Londone. Galėtume ten gyventi. Braidė irgi galėtų atsikraustyti… Paieškotume Mailui geros mokyklos. Artimiausioje ateityje daugiausia dirbsiu Anglijoje, o nuolatinės kelionės po Europą neturėtų pernelyg manęs atitraukti…

Jis viską apskaičiavo. Patogiai įkurdins Sem ir Mailą ir išbrauks juos iš sąrašo. Kita vertus, jo pateiktas vaizdas giliai palietė slaptą moters širdies kertelę – kadaise puoselėtas svajones. Jai tereikėjo pagalvoti apie praeitą naktį, kai beveik visiškai jam atsivėrė. Samanta nedvejojo, kad Rafaelis nė nemano, jog ji rimtai norėtų būti jo žmona.