Savitvardos, grįžusios prieš pasirodant Rafaeliui ir per jų trumpą pokalbį, nebeliko, Samanta vos laikėsi ant kojų. Sunkiai nusigavo į savo kambarį, uždarė duris ir prie jų susmuko. Ašaros ėmė graužti akis. Ir vėl. Ašaros dėl vyro, kurio ji tikriausiai taip ir neperpras.

Buvo pernelyg išsekusi, kad atsisegiotų sagutes. Darėsi silpna nuo patirtų malonumų ir pojūčių. Nusiplėšė Rafaelio marškinius, sagutės išplyšo ir tyliai pabiro ant grindų, o ji įsiropštė į lovą. Iš ryto dušinėje palįs po vandeniu ir nusiplaus mylėjimosi kvapą, bet dabar – koks nepastovumas – jai to nesinorėjo. Nepaisant to, kas įvyko.

– Rafaelis sakė, kad po valandos vyksime į Romą.

Sem su apsimestiniu nerūpestingumu pažvelgė į Braidę, ką tik įėjusią į valgomąjį.

– Ak?

Braidė laikė už rankutės Mailą, kuris pribėgo prie Sem, o ji pakėlė jį ant rankų, stipriai priglaudė prie savęs ir džiaugėsi kūnelio tvirtumu bei mielu vaiko kvapu.

Braidė įsipylė kavos ir paklausė:

– Kaip vakarykštis pokylis?

Kai Sem pabudusi iš ryto nusileido, Braidė, Mailas ir Umbertas neabejotinai jau buvo pavalgę, nes pusryčių likučiai dar tebebuvo ant stalo, o jų pačių nematyti. Jai labai palengvėjo, kai pamatė, kad Rafaelis jau irgi pavalgė, nes jo vietoje stalo gale jau irgi buvo sėdėta.

– Pokylis buvo… labai įspūdingas, – atsakė Sem, nes žinojo, jog Braidei bus labai įdomu išgirsti apie vakarines sukneles ir prabangą. Samanta gudriai išsisuko smulkiai papasakojusi ekonomei apie prabangą, kartu stengdamasi nustumti tolyn nerimą keliančius prisiminimus, kurie galėjo plūstelėti bet kurią akimirką.

Kelionė iš Milano į Romą truko mažiau nei valandą, ir jie atvyko per priešpiečius. Rafaelis buvo nurodęs vienam iš savo asistentų atvykti į oro uostą automobiliu, tad Braidė buvo skubiai nuvežta į Vatikaną. Rafaelis jai buvo užsakęs asmeninę ekskursiją, kuria moteris labai džiaugėsi.

Laukė ir kitas automobilis, ir Sem pamatė, kad Rafaelis ketina vairuoti jį pats, nes mikliai prisegė Mailą vaikiškoje automobilio kėdutėje, pritvirtintoje prie užpakalinės sėdynės. Tai privertė Sem pagalvoti, kad Mailas be vargo tapo Rafaelio gyvenimo dalimi, ir jai suskaudo širdį dėl to, kaip būtų buvę, jei iš pat pradžių būtų pasakiusi Rafaeliui apie nėštumą.

Sem įlipo į automobilį ir jai ėmė smarkiai plakti širdis, kai šis galingas vyras patogiai įsitaisė prie vairo. Iki šio ryto ji nepratarė nieko daugiau, tik taip arba ne.

Rafaelis į ją pažvelgė, ir Samanta negalėjo į jį nekreipti dėmesio. Ji pasisuko, vyro žvilgsnis buvo įdėmus. Moters veidas išraudo, nes atmintyje iškilo audringi praeitos nakties vaizdai.

– Ar viskas gerai? – paklausė jis, labai ją sutrikdydamas, nes jo balse Sem išgirdo tai, ko anksčiau nebuvo girdėjusi. Jis paklausė nuoširdžiai. Rūpestingai.

Sem buvo įsitikinusi, kad jai tik taip pasirodė, todėl greitai linktelėjo galvą ir atsigręžė į Mailą, kuris šypsojosi rodydamas mažus dantukus. Berniukas spaudė prie savęs minkštą meškutį, kurį prieš jiems išvykstant jam buvo padovanojęs Umbertas. Sem buvo nustebusi, kai jiems išvykstant, senojo vyro akyse pastebėjo kaži ką įtartinai panašaus į ašaras, o drauge ir ilgesingą žvilgsnį į Braidės pusę, kuri buvo šiek tiek labiau susijaudinusi nei paprastai.

Kai Rafaelis išsuko iš nuosavo oro uosto, Sem tarė:

– Tavo tėvas… ne toks, kokį tikėjausi pamatyti.

Rafaelis suspaudė lūpas, bet atsakė:

– Ne… Ir aš buvau nustebęs, kad jis taip greitai pripažino Mailą.

– Puiku, – pritarė Sem. – Kad ir kaip būtų, Umbertas vienintelis gyvas Mailo senelis. Mano tėvas mirė, kai Mailas buvo kūdikis, taigi tarp jų ryšio nebuvo, ir Mailas jo neprisimins. Braidė Mailui kaip senelė, tačiau yra kitaip, kai kraujas…

Rafaelis pažvelgė į ją, o jo veido išraiška buvo mįslinga.

– Taip, – sutiko jis. – Tiesa.

Pirmą kartą Sem nepajuto, kad Rafaelis šaipytųsi. Atrodė, lyg jis pats būtų panašiai manęs.

– Turėtume… – Sem paraudo ir nutilo. – Tai yra, aš turėčiau pabandyti leisti Mailui kuo dažniau matytis su Umbertu. Kaip manai, ar jis atvyktų į Angliją?

Rafaelis perkreipė lūpas ir vėl žvilgtelėjo į Sem.

– Manau, galėsime jį įtikinti, ypač, jei Braidė bus ten.

Sem nusišypsojo, džiaugsmas užliejo krūtinę.

– Ir tu tai pastebėjai?

Rafaelis pažvelgė į ją ir surimtėjo. Jis paėmė jos ranką, ištiestą ant kelių, ir laikė ją. Bematant Sem kūnas davė atsaką. Stengėsi atsitraukti, bet Rafaelis nepaleido. Atmintyje atgijo praeitą naktį suvaržyta laisvė. Jaudino. Drumstė jai ramybę.

Rafaelis pasakė kažką šiurkštaus itališkai ir turėjo paleisti Sem ranką, kad išvengtų eismo keliamų pavojų. Kai kelias vėl prasilaisvino, jis prabilo:

– Sem, mums reikia pasikalbėti…

– Ne, – piktai nutraukė Sem, pabūgusi minties, kad bus kalbama apie tai, kas įvyko praeitą naktį. Ji atsigręžė į laimingą Mailą, žaidžiantį su meškiuku, o tada į Rafaelį. – Nėra ko svarstyti.

– Yra, Sem, – tvirtai pareiškė jis. – Patinka tau tai ar ne. Šį vakarą eisime vakarieniauti.

– Rafaeli…

Rafaelis nutildė ją rūsčiu žvilgsniu.

Sem suspaudė lūpas, atsilošė sėdynėje ir pasijuto maištaujanti. Giliai širdyje suprato, kad Rafaelis teisus. Jie turi pasikalbėti, bet ji pasirūpins, kad kalbama būtų apie ateitį, apie tai, kas bus su Mailu, ir kad ji nebenori miegoti su Rafaeliu. Melas, – šaipėsi iš jos vidinis balsas. Tačiau Sem jį nuslopino. Praeitą naktį ji vos nepalūžo. Moteriai paaiškėjo, kaip smarkiai Rafaelis ją jaudina. Ir jeigu jie vėl miegos kartu, ji nepajėgs tvardytis.

– Nuvešiu judu su Mailu į apartamentus ir viską aprodysiu, o tada, bijau, man teks vykti į biurą, kur prabūsiu keletą valandų.

– Gerai, – greitai sutiko Sem griebdamasi minties, kad turės keletą valandų atokvėpio, nes Rafaelis jos nejaudins. Gal tada apslops prisiminimai, ir jai pasidarys ramiau.

Rafaelio apartamentai Romoje buvo gražiame senoviniame pastate tik už kelių gatvių nuo įžymiosios Barberinio aikštės judriame Romos centre. Juos pasitiko besišypsantis namų valdytojas, laisvai kalbantis angliškai. Rafaelis palydėjo Sem į jos kambarį, kuris buvo nuostabus, apstatytas dailiais rokoko stiliaus baldais, o grindys buvo išklotos parketu. Jame buvo dar vienerios durys. Mailas, ištiesęs rankutę, bandė jas atidaryti, bet rankena buvo per aukštai.

Nusivylęs berniukas atsisuko su juokinga išraiška, ir Rafaelis pakėlė jį ant rankų.

– Pirmiau turi šiek tiek paūgėti, piccolino.

Rafaelis atidarė duris ir įėjo, o Sem sekė paskui juos. Tai buvo Mailo kambarys, ir Rafaelis, aišku, buvo nurodęs paruošti jį trimečiam berniukui. Tai buvo vaiko rojus, ir Mailas jau veržėsi Rafaeliui iš rankų, kad galėtų apžiūrėti lobyną.

Rafaelis pažvelgė į Sem lyg vėl tikėdamasis kritikos, bet ji tik šyptelėjo apgailestaudama ir gūžtelėjo pečiais, lyg sakydama: Ką aš galiu padaryti?

Tada, palikęs Mailą sau už nugaros, Rafaelis priėjo arčiau, delnu suėmė Samantos skruostą, nykščiu perbraukė jai per apatinę lūpą, timptelėjo. Sem tuojau pat įsigeidė jo lūpų, godžiai į jas įsisiurbė, prisitraukė jį prie savęs.

Plūstelėjo aistra, ir ji vos įstengė atsitraukti. Perspėdama papurtė galvą.

Vyras meilikavo:

– Šįvakar, Sem. Tada ir pasikalbėsime. – Atsigręžė į Mailą: – Ciao, piccolino. Dabar turiu eiti į darbą.

Mailas viską metė ir pirmą kartą nuo tada, kai Rafaelis pasirodė jų gyvenime, pastarajam pasilenkus jo apkabinti, pribėgo prie tėvo ir pabučiavo.

– Atia, tėti.

Sem ėmė mausti krūtinę, kad Mailas taip paprastai ir greitai prisitaikė prie naujos padėties, ir kilo grėsmė, kad šie jausmai tuoj pat prasiverš. Niekada gyvenime moteris nė nenumanė, kad bus taip paprasta… ar taip svarbu.

Rafaelis išėjo, ir iš Sem lūpų išsprūdo ilgas trūksmingas atodūsis. Tiesą sakant, ji net nebūtų numaniusi, ko tikėtis, jei būtų sukaupusi drąsą ir pasakiusi Rafaeliui apie Mailą. Viskas taip susiklostė, nes Sem nenorėjo, kad Rafaelis įsiveržtų į motinos ir sūnaus gyvenimą, imtųsi vadovaujančio vaidmens bei atsakomybės.

Aišku, sprendimas buvo lemtingas, tačiau ne. Pirmiausia Samanta nebesitikėjo, kad Rafaelis vis dar jos geidžia. Nei pripažino, kad jis apie ją tebegalvoja, kad niekada nesiliovė jos geidęs.

Nuo šių klausimų jai paskaudo galva… Kodėl jis tada ją paleido, jei jos taip geidė? Instinktyviai nujautė, kad jau beveik rado atsakymą. O gal kaip tik dėl geismo Rafaelis ją ir atstūmė?

– Mamyte, pažaisk su manimi! – pasigirdo įsakmus reikalavimas, įtartinai panašus į kito žmogaus.

Sem pažvelgė į sūnų ir nusišypsojo. Ji atsisėdo ant grindų šalia sūnelio, pasinėrė į guvaus smalsaus trimečio vaiko fantazijų pasaulį ir mėgavosi atgaiva.

Tą vakarą po kelionės į Vatikaną bei Šventojo Petro baziliką Braidės entuziazmas liejosi per kraštus.

– Aš viena apžiūrėjau Siksto koplyčią. Viena! Ir man pasirodė, jog mačiau popiežių, vaikštinėjantį nuosavame sode, tačiau nesu tikra… Mišias lotyniškai laikė malonus kunigas. Ak, Sem, tai buvo nuostabu.

Sem atlaidžiai šyptelėjo eidama pasiimti rankinės. Rafaelis šūktelėjo, kad atsiųs automobilį, ir kad jie susitiks restorane.

Staiga Braidė liovėsi džiūgavusi ir pasibaisėjo:

– Juk neisi šitaip atrodydama?

Sem pažvelgė į savo drabužius: džinsus, languotus marškinius. Sportinius batelius. Pasijuto netinkamai apsirengusi. Žinoma, Rafaelis bus užsakęs ką nors brangaus ir prašmatnaus. Turėjo susiprasti.

Braidė sujudo.

– Žinau, kad atsivežei tą juodą suknelę, Sem. Turi persirengti.

Žinodama, kad dabar vis tiek teks persirengti, Sem nusekė paskui Braidę. Braidė, rodos, buvo pasiryžusi suvesti juodu su Rafaeliu draugėn ir tvirtai tikėjo, kad laiminga pabaiga jau nebe už kalnų.

Kai Sem įėjo į miegamąjį, Braidė jau buvo paruošusi juodąją suknelę, kurią Sem buvo įsidėjusi, jei kartais prireiktų.