Rafaelio ranka atsirado jai tarp kojų, tada jis lūpomis ėmė slysti žemyn, visur keldamas kibirkštis, nusėjo bučiniais krūtis, pilvą, ir leidosi dar žemiau. Sem net liovėsi kvėpavusi, kai pajuto, jog vyras plačiai praskėtė jos kojas. Ėmė tampyti pančius. Dar niekada nesijautė tokia apnuoginta ir tokia pažeidžiama.

Rafaelis lūpomis jau buvo nusigavęs ten, jai tarp kojų, ir Sem trūkčiodama įkvėpė. Jautėsi tokia įkaitusi, tokia įsitempusi, tokia… jautri.

– Rafaeli…

Tačiau jis jau lietė ją liežuviu, atskleisdamas moteriškumą, susirado sudrėkusią vietelę, ją atvėrė, smigo gilyn, o Sem nevalingai sudejavo ir ėmė judinti klubus. Tada jis ištraukė liežuvį ir giliai sukišo pirštus, kita ranka susirado krūtį ir nykščiu bei rodomuoju pirštu ėmė žnaibyti spenelį.

Iš Sem lūpų išsprūdo trūkčiojantis garsas – laukinis riksmas. Ji pakėlė klubus maldaudama Rafaelio, kad gertų jos drėgmę… kaip anksčiau buvo dariusi jam. Pasitenkinimas vis augo ir darėsi nevaldomas, nušlavė visus sveiko proto likučius, palikdamas vien aistrą bei gilų visa apimantį malonumą, nes lūpas jis vis dar tebelaikė prispaudęs.

Rafaelis lėtai pakilo ir palinko virš jos. Prispaudė lūpas prie jos lūpų, ir ant jų Sem pajuto savo ištryškusį geismą. Ar ant jos lūpų jis jaučia savo paties skonį? Nuo tos minties jai papilvėje įsižiebė naujos kibirkštys, ir ji labai troško išsiriesti ir atsiduoti visaapimančiam malonumui. Dabar Sem beveik nebejuto, kad yra supančiota. Net panorėjusi nebūtų galėjusi pakelti rankų.

O tada Rafaelis slydo… gilyn. Sem giliai įkvėpė, vyzdžiai išsiplėtė. Vyras žvelgė iš viršaus, ir ji matė tik jo žalias akis. O jose aistrą. Dar drėgnus nuo prakaito plačius pečius. Rafaelis atsitraukė… iš lėto. Viena ranka apkabino ją per nugarą. Sem išsirietė, viena krūtis iškilo, jis palenkė galvą, suėmė ją lūpomis ir ėmė įnirtingai čiulpti, tuo pat metu skverbdamasis vis giliau ir stipriau.

Sem aiktelėjo. To jau per daug. Dabar ji iš tiesų pajuto pančius ir juos trūktelėjo. Jai prireikė į ką nors įsikibti. Jautė, lyg Rafaelis stumtų ją link prarajos krašto, o ji neturėtų už ko laikytis.

Tačiau nepajėgė ištarti nė žodžio. Rafaelis, krūtine spaudžiantis jai krūtis, teikė malonaus skausmo. Nepaliaujami jo kūno judesiai pirmyn atgal kėlė ją vis aukštyn. Sem nieko kito neliko tik žvelgti į jo akių gelmes, lyg tai padėtų išsilaikyti šioje žemėje.

Kaip tik tą akimirką ją kažkas pervėrė – pyktis ant Rafaelio, kam pavertė ją tokia besmegene pasileidėle, vien žiopčiojančia ir bežade. Sem dabar mėgavosi jo galingu peniu, įsiskverbusiu taip giliai, kad buvo priversta užsimerkti, nes pajuto lyg jis būtų apnuoginęs pačią slapčiausią jos kertelę, o tam ji dar nepasiruošusi.

Rafaelis paliepė gomuriniu balsu.

– Sem, žiūrėk į mane.

Bet ji negalėjo. Jei pažvelgs, jis supras. Niekada Samanta negulėjo tokia nuoga, nesijuto tokia pažeidžiama, ir jei dabar į Rafaelį pažvelgs, jis supras, kaip stipriai jį myli – nes niekada nesiliovė mylėjusi. Ne tik dėl Mailo, bet ir dėl kitų priežasčių.

– Ne, – nesutiko Sem tokiu pat dusliu balsu.

Sem išgirdo vyrą kimiai šūktelint, taip jis išreiškė nusivylimą, tačiau juodu taip užvaldė nežabotas šokio ritmas, kad nei vienas, nei kitas nepajėgė liautis. Jie nesiliovė tol, kol subyrėjo juos kausčiusi įtampa ir jiedu vienas po kito patyrė orgazmą. Sem raumenų spazmai buvo tokie stiprūs, kad ji jautė, jog apima visą pritvinkusį Rafaelio penį. Traukė į save visą jo esybę, ir tas jausmas buvo toks galingas, o dar tas baugiai apnuoginantis pažeidžiamumas, kad ašaros ėmė graužti jai akis.

Ji pakreipė galvą į šalį. Rafaelis dar buvo joje, pulsavo, pamažu traukėsi. Sem pajuto skruostu riedančią ašarą ir pagaliau rado reikiamus žodžius.

– Atrišk mane, Rafaeli.

Ji drebėjo iš didžiulio malonumo, supratusi, kokie gilūs tebėra jos jausmai.

– Sem…

– Atrišk mane. – Balsas net jai pačiai pasirodė šiurkštus.

Jis ištiesė rankas. Ji jautė, kaip jis ją liečia rankomis bei krūtine, ir nevalingai suvirpėjo. Net dabar. Rafaelis mikliai atrišo mazgus, ir Sem rankos vėl buvo laisvos, tik nuo pančių tampymo maudė riešus. Pabūgusi, kad Rafaelis pamatys tikruosius jos jausmus, Sem skubiai išsirangė iš po jo ir išsiropštė iš lovos. Pasičiupo, kas pasitaikė po ranka, o tai buvo Rafaelio marškiniai, užsimetė juos ir nuėjo prie durų.

Išgirdo Rafaelį keikiantis ir nerimaujant:

– Sem, palauk… Kurgi tu?..

Tačiau ji išėjo. Ėjo apgraibomis, svirduliuodama, kad tik atsidurtų kuo toliau nuo jo, ir kad vėl netektų tirpti potyrių bei jausmų siautuly. Vyras troško ją užvaldyti, parodyti, kieno viršus, ir, be abejo, jam tai pavyko. Samanta ėmė bjaurėtis patirtais erotiniais malonumais, nes ėmė vaizduotis, kaip Rafaelis šaltakraujiškai ir tiksliai nusprendžia, kaip geriausia įrodyti, kas viršesnis. Prieš vėl pažvelgdama jam į akis Samanta turėjo susitvardyti.

Rafaelis pasijuto priblokštas. Nepasitenkinimas savimi graužė lyg koks kartėlis. Jam visada akyse stovės Sem, surištomis virš galvos rankomis, į šoną pasuktu veidu ir skruostu riedančia ašara. Jis vis dar juto stiprius jos kūno tvinkčiojimus ir suprato, kad ji nusisuko ne dėl to, kad jai būtų buvę nepatogu ar skaudėję.

Prisiminė, kad paskutinė akimirka, kai dar galėjo galvoti, buvo prieš tai, kai liežuviu įsliuogė Sem į burną, kūnu spraudėsi į ją, o rankomis laikė jos galvą, kad galėtų… Jis nusikeikė ir išlipo iš lovos, nes kūnu vėl nuvilnijo energijos pliūpsnis.

Su ja jis kaskart patirdavo vis daugiau nei su kitomis moterimis. Jis žvelgė į ją žemyn, kai ji atitraukė nuo jo lūpas – šelmiškiausias bei maloniausias kankinimo būdas, kurį jam kada nors yra tekę patirti. Sem jam nusišypsojo, ir toji šypsena buvo grynai moteriška, paslaptinga… Rafaeliui šovė į galvą klastinga mintis… Ar ji taip darė ir anam? Tam meilužiui, kurį turėjo? Gal anas buvo pirmasis, patyręs jos glamones burna, ir buvo įleistas taip giliai, kad nebepajėgė atsitraukti, ir pražuvo… Ar jinai jį taip pat glamonėjo?

Toji mintis sukėlė Rafaeliui įtūžį. Pasijuto pažeidžiamas – daug labiau pažeidžiamas, nei stovėtų priešais ją nuogas. Tokį pojūtį jau seniai buvo patyręs. Gal tik vaikystėje. Prisiminė motiną, bejausmiu žvilgsniu žiūrinčią į jo tėvą, nors pastarasis buvo palūžęs, parpuolęs prie jos kojų.

Tada Rafaelis vėl panoro valdyti pašlijusią padėtį. Buvo beprarandąs valdžią. Todėl surišo Sem… kad ji negalėtų jo liesti ir vėl priversti užsimiršti, bet vis vien nebebuvo kaip buvę. Kad Sem buvo pririšta, tik sustiprino jaudulį, tapo erotiškiau, įdomiau… Ir taip išaiškėjo tiesa: nors ir supančiota, Samanta jį užvaldė – to Rafaelis negali nuneigti.

Jis pasičiupo po ranka pasitaikiusius drabužius ir atsainiai juos užsimetė. Eidamas iš kambario Rafaelis pasijuto nekaip. Samanta verkė. Pirmiausia vyras užsuko į jos kambarį, tačiau ten buvo tamsu ir lova dar negulėta. Jis nusileido laiptais.

Surado ją svetainėje stovinčią prie lango, pro kurį buvo matyti žemai danguje šviečianti pilnatis. Marškiniai dengė Sem šlaunis. Po jais moters kojos atrodė ilgos ir dailios. Su šiuo plačiu baltu audeklu Samanta atrodė neįtikėtinai trapi.

– Sem…

Devintas skyrius

Sem įtempė pečius. Rafaelis tyliai basomis artėjo, ir ji atsigręžė lyg pabūgusi, kad jis prieis per arti. Jos rankoje vyras pamatė taurę su auksaspalviu gėrimu.

Sem šyptelėjo, bet buvo suirzusi, kilstelėjo taurę. Į sveikatą, – tada gerokai gurkštelėjo.

Rafaelis pastebėjo, kad Samantos skruostai paraudo, bet ji neištarė nė žodžio. Ašarų pėdsakų nematyti, tačiau akys buvo didžiulės, paakiai patamsėję.

– Sem… – Jam prakalbus suspaudė gerklę. – Atleisk. Nenorėjau tavęs įskaudinti…

– Neįskaudinai manęs, Rafaeli, man patiko. Kiek tave pažįstu, be abejonių, įgijai iškrypėlio bruožų… Ar dėl kokios meilužės užgaidų? Ar tai tik patirties ženklas – įprastas seksas kelia nuobodulį?

Rafaelis sukando dantis. Sem atsidavė, jis jautė jos įsijautrinusį kūną, ir tai buvo paskata… O susikrimto Samanta jau po sekso…

– Niekada nedariau to su jokia kita moterimi, – nenoriai prisipažino jis. – Nebuvo net kilęs toks noras.

Sem nusijuokė ir nustebusi kilstelėjo antakį.

– Tik su manimi? Turėčiau jaustis pamaloninta, kad taip tave supykdžiau, jog panorai mane supančioti?..

Išmuštas iš vėžių Rafaelis suraukė kaktą.

– Supykdei? – Ar jau taip buvo matyti? Kad jam kilo pavydo priepuolis ir jis tapo pažeidžiamas?

Tačiau Sem kalbėjo toliau.

– Žinau, kad teberūstauji dėl Mailo, Rafaeli, bet negali taip lieti ant manęs pyktį.

Rafaelis atsakė nė nemirktelėjęs:

– Bet aš nebepykstu dėl Mailo.

Tą akimirką jis iš tikrųjų suprato, kad dėl to nepyksta – jau nebe. Tas pyktis nuslopo, tačiau jį pakeitė dar nuožmesnė rūstybė… nes tik dėl Sem liovėsi tvardęsis, užmiršo, kas jam buvo svarbiausia. Pyko, nes tik dėl jos jautėsi toks pažeidžiamas.

Tačiau Sem, atrodo, neišgirdo. Ji priėjo arčiau, pastatė ištuštintą taurę, ir pro bet kaip susegiotus marškinius Rafaelis pamatė gundantį krūties linkį. Kaip atsakas, bematant apatinėje vyro kūno dalyje kilo liepsnos. Tą akimirką jam tapo aišku: tos moters jam niekad nebus gana, nepasisotins nė per visą gyvenimą. Jųdviejų ugnis neužges, tik dar labiau įsiliepsnos.

Rafaelis buvo priblokštas, jam plyšo galva suvokus, kad niekada nebeišsilaisvins nuo šio nepasotinamo geismo. Jis net nepastebėjo, kaip Sem išėjo iš kambario. Rafaelis įtemptai mąstė stengdamasis suvokti, kas buvo atėję į galvą anksčiau, kai dar nebuvo pasirengęs pripažinti jausmų Samantai. Jis nė už ką nebegalės paleisti Samantos. Dabar tai tapo taip aišku, kad aiškiau ir būti negalėjo.

Lipdama laiptais Sem turėjo įsitverti turėklų. Gal Rafaelis ir sako, kad nebepyksta dėl Mailo, bet jis tebepyksta ant jos. Tai aišku kaip dieną. Gal tai, kad jis jos geidžia, jį ir siutina?