Laikydama priešais save suknelę ji dusliai kostelėjo ir pakėlė akis.

– Ką tai reiškia?

Su didžiausiu nerūpestingumu Rafaelis apsisuko klubus rankšluosčiu ir gundančiai šyptelėjo.

– Stebiuosi, kad dar gebi parausti, cara.

Ji iškošė pro sukąstus dantis:

– Nevadink manęs taip. Nesu tavo cara. Kodėl dar laikai šią suknelę?

Rafaelio veidas buvo mįslingas. Jis gūžtelėjo pečiais.

– Gaila buvo ją išmesti vien dėl to, kad tu jos nenorėjai.

Sem suirzo.

– Kiek laimingų moterų ją dėvėjo prieš mane?

Rafaelio skruosto raumuo truktelėjo.

– Nė viena. Maniau, šį vakarą susiprasi ir atrodysi kaip visi, užuot pasirodžiusi su tau įprastu nutrūktgalvės apdaru.

Pasipiktinusi Sem pajuto, kad jai ašaros ima graužti akis.

– Pasistengsiu nenuvilti tavęs, Rafaeli. Juk suprantu, kokia garbė pasirodyti su tavimi viešumoje, nes niekada anksčiau nė nemanei, kad derėtų.

Ji apsisuko ir išėjo iš kambario užtrenkdama paskui save duris.

Rafaelis suraukė kaktą ir įsisprendė rankomis į šonus. Iš apmaudo spaudė krūtinę. Reikėjo pasikliauti savo galva ir išmesti suknelę – kai suprato, kad Sem ją paliko – o ne nusiųsti jai, nes buvo įdomu, ką Samanta darys, nors žinojo, kad tarp jųdviejų viskas baigta.

Suknelė grįžo atgal drauge su perplėštu rašteliu, tada jis turėjo drabužiu atsikratyti. Bet Rafaelis namų ekonomei liepė suknelę pakabinti į spintą, o pats nė nesusimąstė, kodėl taip padarė.

Tai buvo tik suknelė.

Dabar visai suirzęs ir apgailestaudamas, kad nė nesvarstęs pakvietė Sem lydėti jį vakare, Rafaelis ėmė rengtis.

Maždaug po valandos Sem, vis dar nekalbi, sėdo ant Rafaelio samdyto vairuotojo vairuojamo automobilio galinės sėdynės. Moteris sėdėjo atokiai nuo Rafaelio tiek, kiek įmanoma neiškritus pro automobilio dureles, ir bodėjosi tarp jų tvyrančia įtampa.

Jiems susiruošus išeiti Mailas, palazzo vestibiulyje įsikibęs Umbertui į ranką, aiktelėjo:

– Mamyte, tu panaši į princesę.

Sem išpylė raudonis, ir ji dar labiau užkaito, kai pasirodė Rafaelis, stulbinančiai atrodantis su klasikiniu smokingu. Staiga Samanta pasijuto patenkinta įdėjusi pastangų. Jai reikėjo pasirodyti kaip galima geriau.

Moters plaukai buvo sukelti į kuodą ant viršugalvio, prilaikomi smeigtuko su brangakmeniais, kurį pasiskolino iš Braidės. Makiažas kitoks nei paprastai: buvo pasiryškinus akis ir patankinusi blakstienas. Prie suknelės derančiais bateliais aukšta pakulne Sem siekė Rafaeliui ligi peties.

Jiems išeinant, jis prie jos nė neprisilietė. Tik parodė, kad Sem eitų pirma, ir ji siaubingai jaudinosi jam ramiai ją stebint, meldėsi, kad tik nepargriūtų.

Dabar jie sustojo priešais puikų pastatą, kur uniformuoti vyrai sutiko puošniai apsirengusius svečius. Sem pilve plazdėjo drugeliai.

Ji pasijuto švelniai laikoma už rankos, ir jai po kūną pasklido daugybė elektros kibirkštėlių. Nenoromis pakėlė į Rafaelį akis, ir ją nustebino atviras vyro žvilgsnis.

– Turėjau pasakyti anksčiau… Gražiai atrodai.

– Aš… – Sem balsas sudrebėjo. – Ačiū.

Kaip tik tada jos priešiškumas ištirpo. Moteris suprato, kad pamačiusi tą suknelę, kabančią drabužių spintoje, ėmė puoselėti šiokią tokią viltį, kad Rafaelis pasiliko drabužį dėl prielankumo jai, ir tik dėl to Sem ir pratrūko. Pyko ant savęs, kad yra tokia beviltiškai silpna.

Rafaelis paleido jos ranką. Kažkas atidarė automobilio dureles ir palaukė, kol Sem išlips. Kai ji išlipo, ten jau stovėjo Rafaelis nieko nesakančia veido išraiška. Samanta svarstė, gal jai tik pasigirdo tie jo žodžiai…

Rafaelis paėmė ją už parankės ir jiedu įėjo vidun. Sem apsidžiaugė, kad jis ją prilaiko, nes niekur nebuvo nė užuominos, kad įėjusi į vidų, ji pamatys tokius akinamus turtus ir grožį.

Moteris pasijuto ne vietoje: ir per prastai, ir per gerai apsirengusi. Rafaelis atnešė jiems gėrimų, ir jį kaipmat apsupo judrūs patarnautojai – vyrai ir moterys. Jiems ten tebestovint, aplinkui ėmė burtis moterys. Jos svaidė į Sem žvilgsnius, ir smalsius, ir atvirai piktus – lyg Rafaelis nebūtų turėjęs teisės ateiti čia su moterimi.

Žinoma, Rafaelis buvo geidžiamas laimikis, dėl kurio verta pakovoti, ir Sem nė nepajuto, kaip šitai suvokus susierzino ir jai užvirė kraujas. Pajuto keliantį nerimą nenugalimą norą kaip nors parodyti, kad jis jai priklauso. Vis kirbėjo galvoje, kad yra pagimdžiusi Rafaeliui kūdikį, ir ji panoro pasakyti toms moterims ką nors pikto, kad atsitrauktų.

Su tingiu nerūpestingumu, nė kiek neatvėsinusiu jai kraujo, Rafaelis ją apkabino, ir Sem prigludo jam prie šono. Moterų priešiškumas iš karto išaugo.

Jis tarė juos apsupusiems žmonėms:

– Norėčiau jus supažindinti su Samanta Rurk.

Taip paprastai pristatyta Sem nustėro, nes nebuvo tikra – kas ji jam yra?

Tačiau ką, jos manymu, jis turėjo sakyti? Čia mano sūnaus motina, kuri tokia patikli, jog leidžia man su ja permiegoti, nors žino, kad jos nekenčiu?..

Samanta pastebėjo keletą pasipūtusių moterų, žiūrinčių į ją. Lyg jos sakytų: Ji mums ne varžovė. Jai ir vėl užvirė kraujas.

Sem tvardėsi, o kai jie liko vieni, užsipuolė Rafaelį.

– Jei atsivedei mane čia, kad atitraukčiau šių širdžių ėdikių dėmesį, tai savo darbą atlikau. Norėčiau būti namuose su Mailu, o ne stebėti, kaip besimaivančios tavo gerbėjos stoja į eilę, kad pasakytų tau komplimentų.

Įsiutusi, kad negali suvaldyti emocijų, Sem bedė pirštu Rafaeliui į krūtinę.

– Esu tavo vaiko motina – pasakyk tai savo būsimai meilužei.

Rafaelis pažvelgė į Sem, ir kažkas skaudžiai pervėrė jam krūtinę. Žodžiai akimirksniu neteko prasmės jam pažvelgus į tas spindinčias pilkas akis. Samanta atrodė tokia jauna, tokia stulbinanti. Kaklas buvo ilgas ir grakštus, o oda tokia šviesi, kad buvo matyti plonytės gyslelės. Suknelė buvo prigludusi ir išryškino kiekvieną linkį – dabar drabužis Samantai tiko daug labiau nei prieš ketverius metus. Rafaelis nukreipė akis į pilnas moters krūtis, ir vėl suskambo jos žodžiai: Esu tavo vaiko motina.

Prieš keletą akimirkų, kai glaudė ją prie savęs, jį buvo apėmusi paniška baimė. Būtinas ir savaime suprantamas veiksmas: jis pristatė Sem sau lygiems žmonėms, ir kai pasklis žinia apie jo sūnų, ir kad Samanta yra berniuko motina, visi supras, kad Rafaelis ir Sem yra kartu. Taip pagalvojus vyrui nebesinorėjo trauktis.

Kai Rafaelis paprašė Sem vykti su juo į verslo pokylį, net nebuvo svarstęs tokios galimybės. Tik pažvelgė į ją, ir žodžiai patys išsprūdo… Tas įvykis tik įrodė, kad Samanta geba sujaukti jo mintis. Kad nesunkiai pasiekia jo vidines gelmes bei pasąmonę, lemiančius šiaip jau į galvą nešaudavusius pasirinkimus bei sprendimus.

Negalėjo jos kaltinti. Samanta neskatino jos pakviesti, net atrodė pašiurpusi, kai Rafaelis pasiūlė eiti kartu. Rafaeliui virė kraujas. Jautė Sem pirštą, spaudžiantį jo krūtinę. Visa aplinkui liovėsi egzistuoti, matė vien ją. Duso nuo geismo ir aistros, tapo nepaprastai pažeidžiamas.

Ištiesęs ranką jis apkabino ją už kaklo ir prisitraukė. Netvėrė džiaugsmu pamatęs spinduliuojančias ir laukiančias moters akis. Tačiau suvokimas, jog jam ramu, kad žmonės žino, kas yra Sem, ir kad jie kartu, buvo naujas ir pernelyg skausmingas. Rafaelis norėjo nuslopinti šiuos jausmus. Sumenkinti Sem.

– Turiu tik vienintelę meilužę, ir ji yra čia, Sem. Kam man ieškoti kitos, jei tu pasirodei tokia sukalbama?

Moters skruostai pabalo, o Rafaelis pajuto lyg gavęs žiaurų smūgį.

– Tu šunsnukis.

Samanta ištrūko, apsisuko ir ėmė brautis pro minią. Tik po ilgokos akimirkos Rafaelis vėl galėjo pajudėti ir išsekė paskui ją. Tiršta tamsa užgulė krūtinę pagalvojus apie didžiules pilnas skausmo Samantos akis. Jis sukėlė jai skausmo. Tyčia. Nes buvo silpnas.

***

Sem sunkiai gaudė orą. Visa kunkuliavo pykčiu. Buvo skaudu ir pikta, kad Rafaelis ją nuvylė. Kad jį savinosi, ir kad pavydėjo toms moterims. Vien dėl akimirkos vilties, kad jųdviejų buvimas šį vakarą čia kai ką reiškia…

Ji pamojo durininkui, kad tas iškviestų taksi, bet tada buvo tvirtai sugriebta už rankos ir apsukta.

– Kur išsiruošei?

Rafaelis atrodė toks įniršęs kaip ir ji, tačiau jis neturėjo teisės pykti. Sem išlaisvino ranką.

– Važiuoju namo, Rafaeli. Man nereikia priminti visiems matant, kiek mažai reiškiu tavo gyvenime.

Sem vėl apsisuko ir aiktelėjo iš nusivylimo, kai pamatė, kad Rafaelio vairuotojo vairuojamas automobilis sustojo laiptų papėdėje. Rafaelis nuvedė Sem žemyn prie atidarytų durelių, jai nespėjus paprieštarauti. Dureles greitai uždarė, pats atsisėdo kitoje pusėje. Sem kilo kaprizingas noras atidaryti dureles ir iššokti lauk, bet ji sutramdė šį vaikišką troškimą. Susivokė, kad neturi pinigų užmokėti už taksi. Rūstavo ant savęs. Rafaelis kėsinosi visiškai suvaržyti jos laisvę.

Rafaelis davė vairuotojui trumpą nurodymą ir su trenksmu uždarė pertvaros langelį. Jiems tamsoje sėdint ant užpakalinės automobilio sėdynės, vyras žvelgė į ją žėrinčiomis akimis, bet net ir dabar susitraukė Sem dubens raumenys, o išdavikiškas aistros pliūpsnis reiškė, kad ji pasirengusi priimti šį vyrą. Savo vyrą. Vėl netikėtai prisiminė tą kvailą tvirtinimą. Vos nepradėjo urgzti iš nusivylimo.

Tada Rafaelis kandžiai prisipažino:

– Neturėjau tau to sakyti. Tu to nenusipelnei.

To Sem visai nesitikėjo išgirsti ir tyliai patvirtino:

– Tikrai nenusipelniau. – O tada: – Kodėl mane vedeisi, Rafaeli? Žmonės tik ims klausinėti, kai sužinos apie Mailą… Mūsų neturėjo matyti kartu. Iš to neišeis nieko gera.

Rafaelio veidas atrodė lyg iš akmens.

– Esi mano vaiko motina, Samanta. Būtina, kad mus matytų kartu, ir nesvarbu, kas bus vėliau.

Sem ėmė vaizduotis Rafaelį, vedusį kokią nemalonią šviesiaplaukę gražuolę, ir jau paaugusį Mailą, patį vieną lipantį į lėktuvą, kad nuskristų aplankyti tėvo ir jo naujos šeimos. Tas vaizdas taip skaudino, kad moteris turėjo giliai įkvėpti, ir atšoko nuo Rafaelio kaip galima toliau.