Abby Green - Nebijok norėti daugiau

Dabar jie ėjo gerai pažįstamu koridoriumi, ir Sem širdis ėmė smarkiai plakti, kai ji kairėje pamatė Rafaelio miegamojo duris. Laimei, jie sustojo prie kitų durų priešais šias.

– Čia tavo kambarys. Mailo greta tavojo.

Sem įėjo į Rafaelio nurodytą kambarį. Namų ekonomė pasišalino. Mailas ėmė spurdėti, ir Samanta jį paleido, kad jis galėtų apsižvalgyti. Kambarys buvo ištaigingas, tačiau su saiku. Saikinga prabanga. Vien santūrūs gėlių raštai ir daug švelniai pilkos spalvos. Sem išgirdo spiegiantį iš susijaudinimo Mailą ir nuėjo į jo kambarį.

Čia buvo mažo berniuko rojus. Jo lovelė buvo automobilio formos. Sienos šviesių spalvų. Kur pažvelgsi, vien knygelės ir žaislai. Sem bejėgiškai sužiuro į Rafaelį, o Mailas susirado žaislinį traukinuką.

Vaikas jį pasičiupo ir priėjo prie Sem.

– Ar jis man, mamyte?

Sem metė Rafaeliui priekabų žvilgsnį. Ji pasilenkė.

– Taip, tau, mielasis. Bet čia Rafaelio namai. Kai važiuosime namo, turėsi jį palikti.

Mailas atrodė sutrikęs ir atsisuko į Rafaelį.

– Kai važiuosime namo, ar leisi jį pasiimti?

Rafaelis tarė gergždžiančiu balsu.

– Aišku, piccolino.

Mailui ėmė drebėti lūpa. Sem matė, kad jam jau visko per daug.

– Bet… bet jei ateis kitas berniukas, ir norės su juo pažaisti?

Rafaelis pasilenkė ir pažvelgė Mailui į akis.

– To nebus. Tu būsi vienintelis berniukas, kuriam leisiu čia žaisti, pažadu.

Bematant nurimęs Mailas dūmė šalin ir ėmė žaisti.

Sem sušnypštė Rafaeliui:

– To jau per daug. Juk negali nusipirkti prieraišumo, Rafaeli.

Rafaelis pakilo, paėmė Sem už rankos ir nusivedė ten, kur niekas negalėtų girdėti.

– Po paraliais, Sem, nė nemanau jo papirkti, noriu palepinti. Argi tai blogai?

Sem pažvelgė Rafaeliui į akis ir pasijuto lyg skęstų. Giliai savyje suvokė, kad Rafaelis taip elgiasi dėl savo dosnios ir geros širdies, o ne vedamas nedorų užmačių. Jis galėtų taip pasielgti su ja, bet iš pat pradžių buvo itin atsargus ėmęsis iniciatyvos bendrauti su Mailu.

Ji sukryžiavo rankas, jautėsi kvailai. Žvelgė žemyn.

– Atleisk… tai buvo neteisinga.

Rafaelis pakėlė jos smakrą.

– Tikrai taip.

Rafaelis matė vien tik sūkuriuojančias pilkas gelmes, siurbte siurbusias jį ten, kur jo dar netraukė. Netikėtai pasijuto priblokštas, kaip Mailas. Paleidęs Sem smakrą, žengė žingsnį atgal. Panoro erdvės. Tuojau pat.

– Paprašysiu Luizos, kad atneštų gaiviųjų gėrimų. Judu su Mailu turite įsikurti ir pailsėti. Valgysime septintą.

Nuėjęs į savo darbo kambarį pirmame aukšte Rafaelis uždarė duris ir giliai atsiduso. Nuėjo tiesiai prie gėrimų spintelės, įsipylė taurę viskio ir išgėrė vienu gurkšniu. Vyro nusivylimui mintys sukosi ne apie Mailą ir ne apie tai, kad sūnus yra jo namuose. Jos sukosi apie Sem. Kad ji sugrįžo. Kad priminė jam tą jos keliamą beprotišką aistrą. Kaip stipriai jis jos geidė, koks buvo nepasotinamas.

Ji buvo tokia miela – tokia nekalta. Tokia gyva. Nepanaši į kitas jo pažįstamas moteris. Sem be pastangų įviliojo jį į painų geismų voratinklį, iš kurio jis išsipainiojo su vargu. Tačiau po ketverių metų skausmo jam palengvėjo.

Maudulys liovėsi, kai tik nusprendė susirasti Samantą Anglijoje. Tarė sau, kad bus kitaip, kad jos nebegeis. Kad galės parodyti, jog yra pasikeitęs… Bet kai išgirdo moters balsą kitame laido gale, jį apėmė geismas…

O tada… Mailas.

Rafaelis pajuto, kad ranką persmelkė skausmas, nieko nesuprasdamas pažvelgė žemyn ir pamatė, kad sutraiškė trapaus stiklo taurę. Keiksnodamas save susirado servetėlę ir tarė sau, kad elgiasi visai kvailai. Kad Sem vėl čia, ir jo tėvas, šiuose palazzo… Pats nesitikėjo, kad kada nors taip bus. Ką čia ir bepridursi.

Kitą rytą Sem atsibudusi negalėjo susigaudyti, kur esanti, kol pasijuto gulinti minkštutėlėje lovoje prabangioje aplinkoje. Ji pašoko iš baimės.

Mailas.

Greitai iššoko iš lovos ir nuėjo prie pravirų gretimų durų. Mailo lovytė buvo sujaukta, pižama gulėjo ant grindų, o jo niekur nesimatė.

Turbūt Braidė nusivedė jį pusryčiauti. Praeitą vakarą jie visi sėdo vakarieniauti – kad būtų aukščiau, Mailui ant kėdės buvo padėta knygų. Berniukas norėjo valgyti pats, kaip didelis, troško padaryti įspūdį seneliui, kuris tokį norą vertino palankiai.

Sem palengvėjo, kai po vakarienės Rafaelis, toks gundantis su džinsais ir juodais marškinėliais, atsiprašė ir nuėjo į savo darbo kambarį. Tada Braidė užsispyrė vesianti Mailą miegoti, nes jis vos išsilaikė neužsnūdęs ir su vargu sulaukė savo mėgstamo naujo deserto: gelato.

Sem pasijuto nejaukiai pasilikusi viena su Umbertu, tačiau jis atsistojo ir davė jai ženklą eiti paskui jį gerti kavos, ką ji ir padarė. Senasis vyras nusivedė ją į jaukų ir patogų nedidelį kambarėlį greta valgomojo.

Atėjo Luiza ir įpylė jiems kavos, o Sem pajuto norą pasiteisinti.

– Man labai gaila, kad jūs anksčiau nežinojote apie Mailą.

Senasis vyras numojo į jos žodžius ranka ir gergždžiančiu balsu prisipažino:

– Ilgą laiką buvau visiškai atsisakęs teisės kištis į Rafaelio gyvenimą.

Nežinodama, ką atsakyti, Sem gurkštelėjo kavos. Visada mėgo stiprią itališką kavą.

– Mailas dabar yra tokio pat amžiaus, koks buvo Rafaelis, kai išėjo su motina.

Sem pažvelgė į Umbertą.

– Jis buvo labai mažas. – Senojo vyro veidas apsiniaukė. – Per mažas, kad matytų, ką aš dariau…

Sem suraukė antakius.

– Atleiskite… nežinau…

Umbertas pažvelgė į ją numaniu žvilgsniu.

– Kai žmona mane paliko, Samanta, visai palūžau. Buvau jau viską praradęs. Namus, šeimos turtą, gamyklą. Orumą. Maldavau jos ant kelių atsiklaupęs, kad manęs nepaliktų, bet ji vis tiek padarė savo. Rafaelis buvo mano nusižeminimo akimirkos liudininkas, ir nemanau, kad jis man už tai kada nors atleis.

Sem stengėsi tai suvokti. Žinojo, kad Rafaelio motina paliko vyrą, bet nežinojo, kas nutiko vėliau. Svarstė, kaip skaudu turėjo būti vaikui matyti, kaip jo motina atsuka tėvui nugarą, ir lyg šis tas ėmė aiškėti – suprato, iš kur kilo Rafaelio baimė įsipareigoti.

– Tai buvo labai seniai… – tarė Umbertas. – Gerai, kad tu čia su Mailu. Tai tikras iššūkis mano išdidžiam sūnui, bet turbūt tai į gera.

Sem sumirkčiojo nuo ryto šviesos savo miegamajame ir tas prisiminimas dingo. Dabar ji prisiminė, kad visą naktį ją kankino padriki sapnai, kuriuose matė vyrą, klūpintį ant kelių, nusižeminusį, prašantį pasigailėjimo, o šalia stovintį Mailą, verkiantį iš sielvarto… Ji sučiaupė lūpas. Dėl vieno dalyko buvo visiškai tikra: Rafaelis nesižemins ir niekieno nemaldaus atsiklaupęs ant kelių.

Stengdamasi negalvoti apie sutrikusį trejų metukų Rafaelį, kai svarbiausias jos galvos rūpestis buvo Mailas, Sem nusiprausė, apsirengė ir išėjo ieškoti sūnelio ir Braidės. Rado juos saulės apšviestame valgomajame.

Sem pasilenkė, pabučiavo sūnų ir pajuto ramų žalių akių žvilgsnį. Umbertas ir Braidė pertraukė savo pokalbį ir su ja pasisveikino, o Rafaelis atsistojo. Sem teko užgniaužti skausmą. Jai pasirodė, jog tą akimirką, kai ji įėjo, jis panoro išeiti.

– Šį rytą turiu eiti į susirinkimą gamykloje… Susitariau su vairuotoju, kad jis po valandos atvažiuos ir jus visus paims. Jis užveš Umbertą pas gydytoją, o jus nuveš pasižvalgyti po Milaną. Popiet ir aš prisijungsiu prie jūsų ir mes papietausime.

Umbertas sumurmėjo kažką šiurkštaus apie gydytojus, ir Sem pamatė, kad Braidė šypsosi.

Mailas paklausė Sem:

– O kas yra pasižvalgyti?

Rafaelis smeigė į Sem tą neįskaitomą žvilgsnį, ir jai užėmė kvapą.

– Šį vakarą turiu dalyvauti verslo pokylyje. Norėčiau, kad eitum kartu.

Sem pravėrė lūpas:

– Aš…

Bematant įsiterpė Braidė.

– Žinoma, kad ji eis. Gali praleisti vakarą ne namuose, Sem, meilute. Tam esu aš, juk Mailas gali miegoti su manimi, todėl nesirūpink, nesudrumsi jam ramybės.

Sem įdėmiai pažvelgė į Braidę, atrėmusia jos žvilgsnį su nekalta veido išraiška, kuria Sem nė akimirką nepatikėjo. Umbertas tylėjo ir nesikišo.

Sem pažvelgė į Rafaelį ir buvo nelinkusi jam leisti suprasti, kad nenori eiti dėl labai asmeninių priežasčių.

Ji kilstelėjo petį.

– Žinoma, kodėl ne?

Tą vakarą Sem suprato, kad norint įgyvendinti ketinimą eiti kartu su Rafaeliu į verslo pobūvį, trūksta esminio dalyko. Ji neturėjo suknelės. Buvo pagalvojusi apie tai anksčiau, Milane, bet susidomėjo trumpa ekskursija po miestą. Ją Rafaelis suorganizavo Braidei ir Mailui, nebuvusiems tame mieste. Paskui jie paėmė Umbertą iš klinikos, susitiko su Rafaeliu ir papietavo.

Kandžiodama lūpą ir svarstydama, ką daryti, Sem nuėjo prie drabužių spintos, tačiau nesitikėjo ten ko nors rasti. Atidariusi duris žioptelėjo, ir jai sustingo širdis. Ten kabėjo ta pati suknelė, kurią Rafaelis buvo nupirkęs prieš ketverius metus. Samanta prisiminė didžiulę baltą dėžę, į kurią ji buvo supakuota, priderintus apatinius drabužius, batelius ir brangius papuošalus. Ji viską paliko palazzo, nes jautė, kad drabužiai jai nepriklauso.

Po dviejų mėnesių, Sem jau grįžus į Angliją, per siuntų gabenimo tarnybą ji gavo siuntinį, kuriame buvo suknelė, bateliai, apatiniai drabužiai bei papuošalai. Pamačiusi, kas tai, ir perskaičiusi siuntinyje buvusį raštelį – Nupirkau ją tau, Rafaelis – Sem viską nusiuntė atgal, drauge su perplėštu per pusę rašteliu.

O dabar suknelė kabėjo čia.

Sem pritrūko kvapo. Ji išėmė suknelę iš spintos. Audinys buvo svarus ir glundantis prie kūno, Samanta ištykino iš miegamojo, perėjo į kitą koridoriaus pusę ir įėjo į Rafaelio miegamąjį net nepasibeldusi.

Ji išpūtė akis pamačiusi Rafaelį, nuogą išeinantį iš vonios kambario ir besišluostantį rankšluosčiu plaukus. Vyras gana ilgai taip stovėjo, o Sem negalėjo atplėšti akių nuo jo plačios krūtinės. Karštis plūstelėjo jai į pilvą.