Po dviejų dienų, pagal Rafaelio savavališkus nurodymus jie sėdėjo asmeniniame lėktuve, kuris priklausė Rafaelio jaunesniajam įbroliui, graikų aviacijos ir kelionių milijardieriui Aleksijui Christakos.

Braidė tyliai žavėjosi prabanga, o Mailas buvo lyg supurtytas limonado butelis – bet kurią minutę galėjo pokštelėti. Kiekviena dienos akimirka jam atskleisdavo vis naujų neapsakomų lobių, ir dabar Sem žiūrėjo į jį klūpantį ant gretimos sėdynės ir stebintį, kaip gatvės ir namai vis labiau tolsta.

Mailas pirmą kartą gyvenime skrido lėktuvu ir bematant ėmė dairytis naujo mylimo žmogaus: Rafaelio. Rodydamas putliu piršteliu jis vis kartojo: Žiūrėk, tėti, žiūrėk!

Sem taip stipriai suspaudė širdį, kad turėjo pridėti ranką prie krūtinės, lyg tai padėtų nuraminti liūdinantį, bet kartu malonų skausmą bei nerimą. Kaip jai patikėti, kad Rafaeliui nepabos, ir jis nedings iš jų gyvenimo, nepaliks Mailo vieno? Ir jos… Sem net nesinorėjo apie tai galvoti.

Jie dabar skrido kreiseriniu greičiu, Rafaelis atsistojo, ir patogus dešimties sėdimų vietų lėktuvas pasirodė labai mažas. Jis ištiesė Mailui ranką.

– Ar nori pamatyti lakūno kabiną?

Vos tik jis tai pasakė, Mailas pašoko nuo sėdynės ir pribėgo prie jo. Rafaelis pakėlė berniuką ant rankų. Mailas net nepažvelgė į Sem, ar ji pritaria.

Sem pajuto, kad akis ėmė graužti paikos ašaros ir nusisuko, bet išgirdo Braidės balsą iš kitos praėjimo pusės:

– Geras jis žmogus. Pasirūpins jumis abiem.

Sem iš visų jėgų stengėsi susitvardyti, pažvelgė į Braidę ir nusišypsojo pro ašaras. Niekas nepraslydo pro šios moters akis, ji matė, kokia Sem buvo priblokšta, kai grįžo namo iš Italijos. O tėvas nieko nepastebėjo, buvo taip užsisklendęs savyje, kad vargu ar matė, jog ji nėščia. Kai Mailas atsirado namuose, tėvas tik kilstelėjo antakį ir toliau elgėsi taip, lyg Mailas visados būtų buvęs.

Sem ištiesė Braidei ranką ir spustelėjo.

– Kaip gerai, kad tu čia.

– Ir aš džiaugiuosi, meilute, – tarė Braidė, o tada džiugiai pridūrė: – Susitiksiu su popiežiumi!

Sem nusijuokė:

– Žinau, jog Rafaelis daug gali, bet nesu tikra, kad jo įtaka taip toli siekia.

– Nesi tikra, kad mano įtaka siekia ką?

Sem įsitempė ir pamatė į ją įsmeigtas žalias Rafaelio akis. Ji paraudo ir išlemeno:

– Nieko… Mailui reikia pavalgyti. Jis turbūt alkanas.

Braidė pakilo nuo sėdynės ir paėmė Mailą Rafaeliui iš rankų.

– Pasikalbėsiu su skrydžių palydove, ką nors jam rasime.

Kai jie nuėjo, Rafaelis atsisėdo į Braidės vietą ir ištiesė ilgas kojas praėjimo link. Šiandien jis buvo tikras italų vyro elegancijos įsikūnijimas – dėvėjo tamsiai pilką kostiumą, baltus marškinius ir buvo pasirišęs kaklaraištį. Bet Sem žavėjo jo natūralus patrauklumas, slypintis po rafinuotumu.

– Žinai, kad nemandagu kalbėti apie žmones jiems už akių, – pastebėjo Rafaelis visai be apmaudo.

Sem tas Rafaelio mandagumas pasirodė įtartinas. Jis, be abejo, džiaugiasi galėdamas grįžti į sau įprastą aplinką.

Vengdama jo žvilgsnio Sem šyptelėjo.

– Nėra ko nerimauti. Tavo antroji pagal eilę gerbėja kalba apie tave tik gerai.

– Ne taip, kaip tu…

Norėdama išsklaidyti netikėtai kilusią įtampą Sem skubiai paklausė:

– Tavo tėvas… ar jis žino, kad mes atvykstame?

Rafaelis atsilošė. Kažkur toli buvo girdėti linksmas Mailo čiauškėjimas.

Sem nepraslydo pro akis, kad paminėjus tėvą, Rafaelis tapo santūrus.

– Kalbėjausi su juo telefonu ir jam paaiškinau.

– Kaip jis sutiko naujieną… kad turi vaikaitį?

Rafaelis suspaudė lūpas.

– Jis nekantrauja susipažinti su naująja karta.

– Judu nelabai artimi, tiesa?

Rafaelis pažvelgė į ją ir beveik kaltindamas paklausė:

– Iš kur tu žinai?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Niekada daug apie jį nepasakojai. Ir žinau, kad tėvas tavęs neaugino.

– Neaugino, – pripažino Rafaelis. Dar labiau sučiaupė lūpas ir Sem panoro ištiesti ranką ir jį paliesti. Moteris sugniaužė kumščius ir pasidėjo ant kelių.

Rafaelis nenoromis pasakojo:

– Mama jį paliko, kai man buvo treji, ir išsivedė mane su savimi. Tėvas buvo tokios būklės, kad nebūtų pajėgęs manimi rūpintis, net jei ji būtų norėjusi mane palikti.

Akimirką Sem prisiminė tą dieną, kai jie pasakė Mailui, kas yra Rafaelis, ir kai Rafaelis padarė tą mįslingą pastabą, kad ir jis buvo trejų. Matyt, turėjo omenyje šitai.

– Aišku, tavo motina nebūtų taip pasielgusi?..

Rafaelis nustebęs kilstelėjo antakį.

– Nejaugi? Tada kodėl ji apleido mano vyresnį įbrolį? Savo pirmagimį sūnų?

Sem tik žioptelėjo.

– Tu turi dar vieną brolį?

Lyg apgailestaudamas Rafaelis greitai atsakė:

– Jis pasirodė visai netikėtai per motinos laidotuves. Mudu su Aleksijumi net nežinojome, kad jis yra… Na, prisiminiau mūsų trumpą susitikimą, kai buvau mažas, bet maniau, kad tai sapnas.

Sem tarė lyg ir sau pačiai:

– Taigi, Mailas turi du dėdes…

Rafaelis nusijuokė.

– Nėra ko rūpintis, nepanašu, kad artimiausiu metu susibursime visi į vieną didelę šeimą. Aleksijus užsiėmęs savo imperija, o Cezaris visai nenori su mumis bendrauti.

Tada praėjimu atbėgo Mailas, čiupo Rafaelį už rankos ir ištempė jį iš sėdynės.

– Pusryčiai paruošti!

Rafaelis leidosi tempiamas ir ištiesė ranką Sem.

Po jųdviejų pokalbio ji jautėsi sutrikusi ir šiek tiek pažeidžiama. Šios savo gyvenimo dalies Rafaelis jai dar nebuvo atskleidęs. Sem padavė ranką ir leidosi pakeliama nuo sėdynės. Vyras tvirtai laikė jos ranką, kol jie ėjo į kitą lėktuvo galą, bet Sem nepasirodė, kad šis gestas būtų labai romantiškas. Priešingai, jis priminė, kad jie turi nebaigtų reikalų.

Rafaelio palazzo buvo tokie patys, kokius ji prisiminė: įspūdingi ir gražūs. Vešlūs žali sodai buvo puikiai suplanuoti. Šiek tiek apsilaupiusių rūmų didybė slėpė didžiulę prabangą. Prieš ketverius metus Rafaelis vis dar organizavo jų atstatymo darbus, o dabar viskas buvo baigta.

Kol jie ėjo prie pagrindinių laiptų, Sem net nepajuto, kokia buvo įsitempusi, bet Mailas gailiai pasiskundė:

– Oi, mamyte, per stipriai. – Samanta tuojau pat atgniaužė ranką.

Juos pasitiko kita namų ekonomė, ne toji, kurią prisiminė Sem, ir Rafaelis pristatė, kad tai Luiza. Ji nieko nelaukusi nurodė vairuotojui, kur nešti lagaminus. Braidė net išsižiojo iš sukrėtimo bei nuostabos, o Sem vos susilaikė neėmusi isteriškai juoktis, tada pasirodė pasikūprinęs vyras su lazda rankoje.

Jis kažką garsiai pasakė itališkai, ir Sem pamatė, kaip įsitempė priešais ją stovintis Rafaelis. Ji ir vėl susijaudinusi panoro jį paliesti, nuraminti.

Rafaelis trumpai paaiškino:

– Angliškai, tėve. Jie nekalba itališkai.

Senasis vyras sušnarpštė ir priėjo arčiau. Jo akys buvo giliai įdubusios ir tokios tamsios spalvos, kad atrodė juodos, jos žibėjo griežtų bruožų veide, o raukšlės bylojo apie senolio amžių ir patirtą nusivylimą.

Mailas glaudėsi prie Sem, ir ji pakėlė sūnų ant rankų.

– Na? – suniurnėjo Umbertas. – Kur mano vaikaitis?

Dvejodama Sem žengė į priekį ir atsistojo šalia Rafaelio. Pajuto, kad jis apkabino ją per liemenį, o ji nenorom palinko į jo pusę ir apsidžiaugė ta parama.

– Tėve, čia Samanta Rurk, mūsų sūnus Mailas ir Sem draugė Braidė.

Mūsų sūnus.

Sem sveikindamasi linktelėjo galvą. Vyras, rodos, rijo juos savo juodomis akimis. Jis nieko nesakė. Tada, didžiam Sem nustebimui, Mailas ėmė rangytis, kad išsilaisvintų, ir ji turėjo pastatyti jį ant žemės.

Sulaikiusi kvapą Sem stebėjo, kaip Mailas eina prie senelio. Ji norėjo truktelėti jį atgal, lyg iš pavojaus nasrų, ir net sujudėjo. Bet Rafaelis sugriebė ją už riešo ir sustabdė, ir Sem pajuto jo tvirtybę. Netgi dabar…

Mailas sustojo priešais vyrą ir paklausė su vaikišku naivumu:

– Kam jums lazda?

Vyras kurį laiką į jį žiūrėjo, o tada garsiai nusijuokė.

– Dio, Rafaeli, tikras tavo paveikslas, kai buvai jo metų. Jis Falkonė – nėra ko abejoti.

Rafaelis taip stipriai suspaudė Sem liemenį, kad ji pakėlė akis, tačiau pamatė, kad jis sukandęs dantis, ir kad trūkčioja veido raumuo. Jai nespėjus nieko pasakyti ar padaryti, Rafaelis ją paleido, nuėjo ir pasilenkė prie Mailo, kuris su pasitikėjimu į jį įsikniaubė.

Rafaelis kimiai tarė:

– Čia tavo senelis, piccolino.

Umbertas Falkonė ištiesė vaikaičiui ranką.

– Malonu susipažinti.

Mailas nusišypsojo, paėmė senelio ranką ir ėmė smarkiai purtyti, ir Umbertas juokingai susiraukė. Mailas sukikeno ir pažvelgė į Rafaelį.

– Ar dabar galime žaisti?

Rafaelis atsistojo vis laikydamas Mailą už rankos, ir tarp abiejų vyrų pasklido kažin kokia įtampa. Rafaelis tarė Mailui:

– Gal pirmiau įsikurkime? Pažaisime vėliau.

– Klausau, kapitone. – Mailas ištraukęs delniuką grįžo pas Sem, kuri vėl pakėlė jį ant rankų.

Rafaelis dabar vedė ją ir Braidę artyn, kad supažindintų Umbertą su jomis, tačiau vyro linksmumas jau buvo išgaravęs. Jis atrodė toks, koks buvo iš pradžių.

Braidė mandagiai tarė:

– Turite gražius namus, pone Falkone.

Senasis vyras pažvelgė į savo sūnų ir prabilo tvirtu balsu:

– Jie ne mano… o Rafaelio. Jis juos atpirko po…

– Tėve, – perspėjo Rafaelis, ir vyras nutilo.

Umbertas pažvelgė į Braidę ir pakvietė:

– Eime, atsigaivinsime, lai jaunieji įsikuria.

Braidė pažvelgė į Sem, ir Sem pastebėjo, kad ekonomės skruostai paraudo. Sem švelniai ją stumtelėjo į tą pusę, kur nuėjo Umbertas, stebėtinai judrus, nepaisant lazdos ir pakumpusios figūros.

– Eik, atsisėsk ir pailsėk. Mes susitvarkysime.

Greitai berdama itališkai namų ekonomė nusiuntė jauną moterį į tą pusę, kur ėjo Umbertas su Braide, tada palydėjo juos laiptais aukštyn. Sem laikė apkabinusi Mailą, pabūgusi antplūdžio prisiminimų, tykojusių už kiekvieno kampo. Kur tik jiedu su Rafaeliu nesimylėjo šiuose palazzo. Jis atsiveždavo ją čia po darbo, išskyrus porą kartų, kai nuvežė ją į jos butą, nes neturėjo kantrybės laukti, tačiau čia nė karto nebuvo savaitgalį, išskyrus tą paskutinį…