– Ne… Noriu pasakyti, taip. Prisimenu.

Ją suėmė isteriškas juokas. Kaip gali pamiršti šį vyrą, jei kasdien mato mažytę jo kopiją – panašų veidelį ir žalias akis?

– Bene, – tuojau pasigirdo atsakymas. – Kaip gyvuoji, Sem? Dabar turi daktaro laipsnį?

– Taip… – Sem širdžiai darėsi kažin kas keisto, ji pradėjo taip smarkiai plakti, jog ėmė trūkti oro. – Man suteikė daktaro laipsnį, kai… – Ji užsikirto, o neištarti žodžiai aidėjo galvoje. …kai įsiveržei į mano gyvenimą ir sudaužei jį į šukes. Ji sukaupė drąsą, susitvardė ir tarė tvirtesniu balsu: – Man suteikė daktaro laipsnį, kai mudu išsiskyrėme. Kuo galėčiau padėti?

Vėl sukilo isterijos banga: gal jam padės, jei pasakysiu, kad jis turi sūnų?

– Esu Londone, nes Jungtinėje Karalystėje įkūrėme Falkonės automobilių pramonės centrą.

– Tai… puiku, – tarė Sem šiek tiek nutęsdama žodžius.

Netikėtai jai šovė į galvą su kokiu svarbiu žmogumi kalbasi, ir ji sustingo. Rafaelis Falkonė. Londone. Ją susirado. Dėl ko? Dėl Mailo? Jos sūnaus, jos gyvenimo džiaugsmo? Savo sūnaus?

Sem iš karto kilo nelabai logiška mintis, kad Rafaelis tikriausiai žino, tačiau tuojau pasistengė nusiraminti. Jei žinotų, Rafaelis Falkonė paskambinęs nekalbėtų tokiu abejingu balsu. Ji turi juo atsikratyti, ir – tuojau pat. O tada pamąstyti.

– Paklausyk… malonu, kad paskambinai, bet šiuo metu turiu gana daug darbo…

Rafaelio balse vėl pasigirdo šaltukas.

– Tau net neįdomu, dėl ko paskambinau?

Baimė nuvilnijo Sem per nugarą, nes prieš akis stojo mylimo tamsiaplaukio sūnaus paveikslas.

– Aš… na… manau, įdomu. – Ji, rodos, nebegalėjo suteikti balsui daugiau abejingumo.

O Rafaelis kalbėjo neperprantamai.

– Ketinau tau pasiūlyti darbą Falkonės automobilių pramonėje. Tavo dabar atliekami tyrimai kaip tik iš tos srities, kurią mes ketiname plėsti.

Nuo apėmusio siaubo Sem stačiai susuko vidurius. Kadaise ji dirbo šiam vyrui, o nuo to laiko daug kas pasikeitė. Moteris tarė lediniu balsu:

– Apgailestauju, bet tai neįmanoma. Esu įsipareigojusi dirbti universiteto labui.

Kelias sekundes tvyrojo įtempta tyla, paskui Rafaelis trumpai atsakė.

– Suprantu.

Sem galėjo lažintis, jog Rafaelis tikėjosi, kad ji iš dėkingumo puls jam po kojų, net jei tai tik darbo pasiūlymas, o ne kas nors asmeniško. Tokį poveikį Rafaelis Falkonė darė kitoms moterims. Jis visai nepasikeitė. Nepaisant to, kas tarp jųdviejų įvyko.

Išeinant jo ištarti žodžiai tebetvyrojo ore ir skambėjo lyg būtų pasakyti vakar: Taip tik geriau, cara. Galų gale lyg ir nebuvo nieko rimto, argi ne taip?

Tuokart vyras taip akivaizdžiai troško, kad Sem su juo sutiktų, kad ji taip ir padarė, vangiai pritardama bejausmiu balsu. Ją buvo apleidę visi jausmai. Galima buvo justi, kaip jį apėmė palengvėjimas. Samanta to dar nepamiršo, ir tai tik patvirtina jos įsitikinimą, kad apsisprendė teisingai pati viena prisiėmusi visą atsakomybę dėl Mailo. Net jei ir taip, ją ėmė graužti sąžinė: Turėjai jam pasakyti.

Sem vėl apėmė siaubas, kad Rafaelio Falkonės darbo pasiūlymas sukėlė jai sąžinės priekaištų.

– Paklausyk, išties turiu nemažai darbo. Jei nieko prieš?..

– Net nenori apie tai pasikalbėti?

Sem prisiminė, kaip jai buvo sukilęs įtūžis, kai Rafaelis kuo aiškiausiai parodė, kad visai ja nesidomi, ir trumpai atšovė:

– Ne, nenoriu. Sudie, SignorFalcone.

Sudie, Signor Falcone, – ir tai iš taip artimai jo pažįstamos moters lūpų.

Gana ilgai Rafaelis žiūrėjo į telefono ragelį, kurį tebelaikė rankoje. Dar nesuvokdamas, kad Sem ką tik baigė pokalbį. Kitos moterys niekada pirmos nepadėdavo ragelio.

Suspaudęs lūpas Rafaelis padėjo telefoną. Juk Samanta Rurk nebuvo tokia kaip kitos. Iš pat pradžių ji atrodė kitokia. Jis nenustygo vietoje, pakilo nuo krėslo ir nužingsniavo prie didžiulio lango, pro kurį buvo matyti visa gamykla naujajame Jungtinės Karalystės centre Londono priemiestyje. Bet nors kartą Rafaelį domino ne ten vykstantys darbai.

Samanta Rurk atvyko stažuotis į jo gamyklą Italijoje baigusi automobilių mechaninės inžinerijos magistro studijas. Buvo jauniausia ir vienintelė moteris grupėje. Nepaprastai gabi bei protinga. Be jokios sąžinės graužaties būtų ją įdarbinęs ir mokėjęs tokį užmokestį, kokio būtų paprašiusi, kad tik pas jį dirbtų… Tačiau jis prarado sveiką protą.

Neteko nuovokos dėl jos dėmesį patraukiančio smalsumo, aukšto ūgio bei lieknos figūros. Pakvaišo dėl jos nuolat dėvimų vyriškų drabužių, kuriuos troško nuplėšti, kad pamatytų visus numanomus, bet po jais slepiamus apvalumus. Ėjo iš proto dėl tobulos šviesios keltiškos odos ir tų didžiulių migdolo formos akių dailių bruožų veidelyje. Pilkos Sem akys… kaip jūra per audrą.

Kaip ji pakeldavo akis ir parausdavo, kai jis sugaudavo jos žvilgsnį, kaip mažais baltais dantukais suspausdavo savo apatinę lūpą… Ką jau kalbėti apie krintančius šviesius tarsi medus plaukus, kuriuos mėgdavo užsikišti už ausies. Laikui bėgant, jį visai pasiglemžė pamažu kylančios laižančios aistros liepsnos, kurios kaskart pamačius Samantą darėsi vis kaitresnės.

Rafaelis stengėsi nepasiduoti. Romanų jis nemėgo – ypač darbo vietoje. Fabrike dirbo daugybė moterų, tačiau nė viena jų neapsuko jam galvos. Rafaelio gyvenimas ėjo tiesia vaga, jis visada skyrė, kur asmeninis gyvenimas, o kur darbas. Tačiau Sem taip skyrėsi nuo tų moterų, kurias jis paprastai pasirinkdavo: manieringų, patyrusių. Vėtytų ir mėtytų. Geidulingų moterų, kurios žinojo tokios esančios ir mokėjo tuo naudotis. Ciniškų, kaip ir jis pats.

Sem visa tai buvo svetima. Tačiau ji buvo geidulinga. Ir Rafaelis numanė, kad ji pati to nežino. Atrodo, kad eidama pro šalį visai nepastebėdavo ją palydinčių vyrų žvilgsnių. Tai siutino Rafaelį. Aistringas savininkiškumo protrūkis jam buvo nebūdingas. Ir dar jiems net nespėjus pasibučiuoti!

Galų gale dėl nepatenkinto lytinio potraukio jam susimetė toks kietas geismo gumulas, kad vieną dieną jis pasikvietė merginą į savo biurą ir, nepajėgdamas ištarti nė žodžio, suėmė delnais jos skruostus ir ėmė ją bučiuoti, pasinerdamas į tokią svaigią saldybę, kokios dar niekada nebuvo ragavęs.

Dabar vien tik tai prisiminus Rafaeliui sukilo kūno geiduliai. Jis nusikeikė. Galvojo apie ją prieš keletą mėnesių, per motinos laidotuves. Galvojo apie ją dažniau nei norėtų pripažinti. Sem buvo vienintelė, vos neprivertusi jo pasiduoti. Juos sieja ne vien trumpai trukęs romanas. Juos turbūt sieja… vaikas.

Net dabar Rafaelio nugara nuvinguriavo šiurpuliukai. Jam būtų tekę spręsti tokius nesklandumus, apie kuriuos nė galvoti nenorėjo. Šitai jam privalu prisiminti.

Vyras apsisuko ir bereikšmiu žvilgsniu apžvelgė didžiulį savo biurą. Aišku, kad ji nenori su juo turėti nieko bendra, ir jis turėtų apie ją pamiršti.

Nereikėjo verstis per galvą jos ieškant. Turėtų laikytis kuo toliau nuo Samantos Rurk, geriau visai išmesti ją iš galvos. Visam laikui.

Samanta nubudo šeštadienio rytą, kai mažas šiltas žmogutis susirangė lovoje šalia jos. Mieguista nusišypsojo, apsikabino sveiką ir stiprų sūnelį ir įkvėpė taip mielo jo kvapo.

– Labas rytas, gražuoli.

– Labas rytas, mamyte, aš tave myliu.

Jai taip smarkiai suspaudė širdį, kad net užgniaužė kvapą. Ji pabučiavo jam galvytę.

– Ir aš tave myliu, branguti.

Mailas atsitraukė, o Sem pramerkė akį ir susiraukė nuo rytmečio šviesos.

Jis sukikeno.

– Tu juokinga.

Sem ėmė kutenti Mailą, o jis spiegė iš džiaugsmo. Bematant jiems išlakstė visi miegai, berniukas išsiropštė iš lovos ir nubildėjo laiptais žemyn.

Ji šūktelėjo jam įkandin.

– Dar nejunk televizoriaus!

Išgirdo, kad sūnelis sustojo, ir galėjo puikiai įsivaizduoti nepatenkintą berniuko veido išraišką, tada jis atsiliepė:

– Gerai, pavartysiu knygutę.

Sem vėl suspaudė širdį. Mailas taip ir padarys. Žinojo, kad nusileidusi į apačią ras jį atidžiai vartantį knygutę, nors jis dar nemokėjo skaityti. Mailas toks geras berniukas. Toks gabus. Kartais jo sumanumas baugino Samantą, nes jautėsi neturinti būdų jam suvaldyti.

Braidė, jos tėvo namų ekonomė, prieš dvejus metus mirus tėvui pasilikusi pas juos gyventi, pažvelgusi į Sem įžvalgiomis airės akimis svarstydavo:

– Na, ir iš ko, manai, jis tai paveldėjo? Jo senelis buvo fizikos profesorius, o ir tu pati nuo dvejų metukų įnikusi į knygas.

Tada Samanta, kaip buvo pratusi, prunkštelėdavo ir atsiliepdavo:

– Na, kadangi, suprantama, nieko nežinau apie jo tėvą, negaliu spęsti apie gabumų paveldėjimą. – Tai būdavo proga Sem pažvelgti į ekonomę grėsmingu žvilgsniu ir pakeisti pokalbio temą.

Nors jei ne Braidė O’Salivan, galvojo Sem lipdama iš lovos, niekada nebūtų įgijusi filosofijos daktaro laipsnio ir nebūtų patekusi į pelningą universiteto tyrimų programą, iš kurios gaunamų lėšų pakako ir maistui, ir drabužiams pirkti, beigi sumokėti Braidei už puikią Mailo priežiūrą penkias dienas per savaitę.

Braidė gyveno senelio bute, įrengtame prieš keletą metų pristačius namui priestatą.

Rišdamasi chalato raištelį ir rengdamasi leistis į apačią ruošti sau ir Mailui pusryčių, Sem stengėsi numaldyti atgijusį kaltės jausmą. Kaltė visą savaitę graužė ją iš vidaus, dėl to telefono skambučio. Jei jau kalbėti visiškai atvirai, kaltę ji nuolat juto visus ketverius metus.

Buvo taip išmušta iš vėžių, kad blogai miegodavo naktimis, prabudus kankindavo prisiminimai, o miegant – sukrečiantys sapnai. Aistringi sapnai. Ji nubusdavo susipainiojusi paklodėse, visa šlapia nuo prakaito, tankiai plakančia širdimi ir skaudančia galva.

Rafaelis Falkonė. Vyras, parodęs Samantai visą jos gyvenimo blankumą, o tada lengva ranka bloškęs ją atgal į amžinas rūškanas. Lyg jai nebūtų leista patirti jausmų lavinos ir regėti vizijų.