Abby Green - Nebijok norėti daugiau

Sem giliai įkvėpė ir nutaisė ramų veidą tikėdamasi, kad Rafaelis nepajus, kokie neramumai jai dėl jo kyla, ir kad net ir dabar jai maudžia tarp kojų, ir ji nori, kad jis prispaustų ten ranką ir sumažintų kylančią įtampą.

Tai, kad ji vėl grįžo ten, iš kur ketverius metus bandė išsiveržti, buvo nemalonus atradimas. Labai nemalonus.

Sekmadienį Sem lankstė skalbinius mažoje pagalbinėje patalpoje šalia virtuvės. Rafaelis buvo nuvežęs Mailą paplaukioti, o grįžę namo jiedu žaidė su Mailo mašinėlėmis svetainėje. Dabar Rafaelis guldė berniuką miegoti.

Visą savaitgalį Sem nerado sau vietos. Naktį gulėjo lovoje, ir jai visur maudė nuo įtampos. Ji įtempė raumenis, kad nenueitų į koridoriaus gale esantį Rafaelio miegamąjį ir neimtų maldauti jos pamylėti. Buvo nepriimtina taip akivaizdžiai išsiduoti. Ir Sem buvo teisi. Visą savaitgalį jis su ja elgėsi santūriai, aiškiai vengė biuro nuotykį perkelti į namų aplinką.

Sem jį tenkino tik tam tikroje aplinkoje. Niekas nepasikeitė. Apėmęs kartėlis kirto jai visa jėga. Permainingi moters jausmai buvo juntami visuose namuose.

Nepadėjo ir jiems atsikėlus iš ryto Rafaelio pateikta nedidelė staigmena. Vienas stropus bei klusnus darbuotojas glotnų galingą Rafaelio sportinį automobilį, kuriuo jis naudojosi nuo to laiko, kai pasirodė jų gyvenime, buvo pakeitęs į solidesnį šeimos visureigį.

– Kas gi čia? – atsainiai paklausė Sem nuo laukujų durų, kai Rafaelis mitriai prisegė Mailą automobilio kėdutėje prieš veždamas paplaukioti.

Jis tik abejingai į ją žvilgtelėjo.

– Tai automobilis, Sem. Patogesnis automobilis vaikui, manau, su tuo sutiksi…

Sem pasijuto lyg stovinti ant bedugnės krašto. Rafaeliui išvykus su besižavinčiu Mailu ant užpakalinės sėdynės, ji tegalėjo galvoti apie tai, kaip Rafaelis – vienas iš jos sutiktų mėgėjų pasipuikuoti, ir ko gero pats didžiausias – iš ūžautojo su sportiniu automobiliu, nespėjus nė mirktelėti, virto vyru su vaiku ir saugiu automobiliu. Tai dar labiau erzino Sem. Ji su baime žvelgė į visus tuos pokyčius ir jų pasekmes…

Išgirdusi triukšmą įsitempė, nes pajuto, jog Rafaelis virtuvėje stovi jai už nugaros. Pasijuto pernelyg pažeidžiama, kad į jį atsigręžtų.

– Noriu, kad judu su Mailu vyktumėte su manimi į Milaną.

Kokią akimirką Sem stovėjo lyg sustingusi, tada ėmė lankstyti paklodę, lyg jis nebūtų pranešęs tos stulbinančios naujienos. Nepasitenkinimas savimi, juo, nepatenkintas lytinis potraukis draskė ją iš vidaus ir prakalbus pasigirdo jos balse.

– Ką čia kalbi, Rafaeli? Juk negalime taip imti ir vykti su tavimi į Milaną.

Nekantrus Rafaelis suirzo:

– Sem, negaliu kalbėti, kai tu nusigręžusi. – Jo balsas pasikeitė, tapo šiurkštesnis. – Kai tu tokia žavi. O tavo užpakaliukas su tais džinsais… Dio, ar žinai, kaip man buvo sunku prie tavęs nė neprisiliesti visą savaitgalį?

Sem tuojau pat atsisuko, užkaitęs kraujas pradėjo plūsti į visas jautriausias vietas. Iš nusilpusių rankų iškrito paklodė.

Nepaisant to, kad visą savaitgalį troško to paties, ji sušnypštė:

– Liaukis. Draudžiu taip kalbėti su manimi. Tik ne čia, kai namuose Mailas.

Rafaelis stovėjo atsirėmęs į durų staktą, gana toli. Žvelgė į ją primerkęs akis, nužiūrinėjo jos džinsus bei marškinius. Jis rimtai pripažino:

– Suprantu. Dėl to paties ir aš susilaikiau.

Sem nurimo išgirdusi jį pripažįstant, kad svarbiausia rūpintis Mailu. Pasijuto pažeidžiama, tarp kojų ėmė skausmingai tvinkčioti.

Ji pakėlė paklodę ir įbruko ją tiesiai Rafaeliui į rankas.

– Štai tau švarūs lovos skalbiniai.

Rafaelis spėjo pačiupti krintančią ant grindų paklodę. Jis vėl kietai suspaudė lūpas.

– Tai kaip? Ar girdėjai, ką sakiau apie Milaną? Noriu, kad judu su Mailu vyktumėte su manimi šią savaitę.

Pagalvojus, kad teks grįžti į nusikaltimo vietą, Sem vėl apėmė dviprasmiški jausmai. Ji apsisuko ir išpyškino:

– Tai nerealu, Rafaeli. Negali taip pranešti…

– Dio, Sem.

Sem net suspigo nustebinta gerklinio Rafaelio balso ir pamatė jos mestą paklodę, skrendančią jai virš galvos ir kaip pakliuvo krintančią ant skalbinių krūvos. Tada pajuto didžiules rankas, sukančias ją aplink, kol vėl priešais pamatė paniurusį veidą.

– Sem, aš… – Jis nutilo. Pažvelgė jai į lūpas ir tik vėl ištarė: Dio, dar kažką sumurmėjo itališkai ir prisitraukė ją.

Rafaelis prispaudė savo degančias lūpas prie jos lūpų, ji bematant užsiliepsnojo, kiekviena kūno dalimi veržėsi prisiglausti prie jo tvirtos figūros.

Apimta nesuvaldomo geismo ir prieštaravimų, sudejavusi Sem pasidavė meistriškoms Rafaelio lūpų bei liežuvio glamonėms. Tada savisaugos likučiai įveikė beįsiplieskiančią aistrą, Sem įgavo jėgų ir išsilaisvino. Ji pažvelgė į Rafaelio veidą ir vos neištirpo, o tada pastebėjo nuožmų žvilgsnį. Įrėmė ranką jam į krūtinę, tačiau taip buvo tik blogiau, nes pajuto plakant vyro širdį.

– Mes negalime. Tik ne čia…

Rafaelis nusišypsojo, bet nelinksmai.

– Gal turėtumėm užsisakyti kambarį viešbutyje, nes jauti silpnybę tokioms išdaigoms.

Tai davė Sem impulsą veikti, ir ji skuodė iš tos vietos, apibėgo Rafaelį ratu, sukryžiavo rankas ant išdavikiškai tvinkčiojančios krūtinės. Tada tarė tyliu, pilnu pykčio balsu:

– Neturi teisės manęs kaltinti, kai pats, man išvykus iš Italijos, vos po savaitės įšokai į kitos moters lovą.

Rafaelis suraukė antakius. Atrodė tuoj pratrūks.

– Apie ką, po paraliais, tu kalbi? Nebuvau aš su niekuo.

Sem atžariai nusijuokė, nes stengėsi paslėpti, jog įsižiebė kai kas trapaus. Viltis.

– Na, ne visai taip – mačiau tavo nuotrauką per visą puslapį su italų televizijos įžymybe.

Rafaelis žiojosi kažką sakyti, bet Sem pakėlė ranką, kad jis tylėtų.

Ji įnirtingai patikino:

– Man nesvarbu, Rafaeli. – Melas.

Kvailas kaltės jausmas dėl savo pačios meilės ryšio kėlė jai dar didesnį pyktį.

– Net jei būčiau tau pasakiusi apie Mailą, vis tiek nebūtume tapę laiminga šeima. Juk man sakei, ką galvoji apie vedybas, ir kad niekada gyvenime nevesi.

Sem liovėsi kalbėti, tik sunkiai kvėpavo ir pastebėjo, kad Rafaelio veidas visai bejausmis. Aišku, kad jam nepatiko tai, ką ji priminė.

– O aš prisimenu, kad tu iš visos širdies pritarei, Sem. Ar nekalbėjai, kad pamačiusi tėvą, verkiantį prieš tavo motinos nuotrauką, pabijojai dėti per daug vilčių į vieną žmogų, nes gali jį prarasti ir likti vieniša visą likusį gyvenimą?

Sem suspazmavo skrandį. Akimirką susvaigo galva, tada nuoskauda ir pažeminimas užliejo ją lyg potvynio banga. Ji buvo su juo tokia atvira. Išsipasakojo kiekvieną smulkmeną. Lyg jam būtų buvę įdomu! Argi ne taip ji elgėsi? Po mėnesio, praleisto jo lovoje, argi nebuvo pasirengusi visiškai juo pasitikėti, bet tada suprato, kaip baisiai klydo.

Kad pakeistų pokalbio temą, iš siaubo Samanta pasakė pirmą į galvą atėjusį dalyką.

– Ką norėjai pasakyti… kai užsiminei apie Milaną?

Rafaelis sukando dantis, bet jai labai palengvėjo, kai pamatė, kad jis atsileido.

– Noriu nuvežti Mailą, kad susipažintų su savo seneliu – mano tėvu. Kad aš turiu sūnų, anksčiau ar vėliau bus paskelbta spaudoje, ir noriu, kad Umbertas jau būtų susipažinęs su juo. Be to, tėvas jau senas ir silpnos sveikatos… Bijau, kad tik nenumirtų.

Žodžiai buvo ištarti be jausmo, ir tai Sem šiek tiek sukrėtė. Rafaelis mažai pasakojo apie savo tėvą, tik buvo minėjęs, kad jis gyvena netoli Milano Bergame, ir kad ten persikėlė, kai šeimos verslas žlugo, ir jie viską prarado. Sem žinojo, kad Rafaelis pirmiausia atpirko Falkonės palazzo netoli Milano, ir ten gyveno ketverius metus.

Būdama su Rafaeliu Samanta nesusitiko su Umbertu Falkone, bet priešingai sveikam protui smalsumas buvo sužadintas, nes magėjo pamatyti kitą Rafaelio gyvenimo pusę. Ir taip pat įsitikinti, kad Mailas turi bent jau vieną gyvą senelį.

Rafaelis tęsė:

– Kitą savaitę jis atvyksta į Milaną, kad jam atliktų įprastą medicininį patikrinimą, jis apsigyvens šeimos palazzo, esančiame netoli nuo miesto. O ir aš turiu grįžti keletui dienų, nes dalyvausiu tarybos susirinkime ir tuo pat metu apsilankysiu gamykloje. Tam turėsiu puikią progą.

Sem vis dar priešinosi, nors darėsi įdomu.

– Puiki proga tau, galbūt… Mailas neis į darželį, kaip įprasta. Ir kaip su mano darbu?

Rafaelio lūpa persikreipė.

– Prašyčiau, nejaugi tikrai manai, kad patikėsiu, jog Mailui bus padaryta nepataisoma žala, jei jis keletą dienų nenueis į darželį? Ir… – tos akys smigo į ją tarsi lazerio spinduliai. – Manau, tavo viršininkas bus labai sukalbamas ir leis pasiimti laisvų nuo darbo dienų.

Labai patenkintas savimi Rafaelis palaidojo paskutinę Samantos viltį išsigelbėti.

– Kalbėjau apie tai su Braide, kai buvome susitikę lauke šiek tiek anksčiau, ir ji pasakė, kad bus laiminga galėdama su mumis vykti į Italiją, kur padės mums prižiūrėti Mailą. Ji pasisakė, kad būdama pamaldi katalikė visada norėjo aplankyti Romą, o aš jai pažadėjau, kad prieš grįždami namo ten užsuksime…

Sem sugniaužė kumščius ir prispaudė rankas prie šonų.

– Tai žemos ir niekingos užmačios, Rafaeli.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Vadink kaip nori, Sem, bet, tikiuosi, turiu teisę į šiokias tokias užmačias. Po dviejų dienų tu, Mailas ir Braidė skrisite su manimi į Italiją, todėl geriau imk ruoštis.

Sem žiūrėjo, kaip Rafaelis pasisuka ir išeina, ir pasidavė pykčiui. Be abejo, jis viską suplanavo nuo pradžių ligi galo, persikėlęs į jos namus ir parodęs, kad gali eiti į kompromisus dėl savo sūnaus gerovės, jis ją užliūliavo suteikdamas apgaulingą saugumo pojūtį. Rafaelis dabar parodė savo tikrąjį veidą: jis trokšta vadovauti.

Tačiau blogiau už viską buvo tai, kad sunku, bet teks grįžti į tą vietą, kur viskas ir prasidėjo. Jei jau ji vos ištveria čia, kaip bus, kai teks susidurti akis į akį su praeitimi?