Jis pajuto Sem susirūpinusį žvilgsnį ir įsivaizdavo, kaip ji suraukia antakius.

– Atsiprašau, – sumurmėjo jis ir susitvardė. Akies krašteliu matė, kaip Sem sukryžiavo rankas ant krūtinės. Ji buvo tokia įsitempusi, jog jam pasirodė, kad jei palies, ji lūš pusiau.

Tyla ėmė jį erzinti, nervai buvo įtempti. Norėjo pakurstyti Sem pasakyti savo nuomonę apie šiandienos įvykį. Ką jai tai reiškia. Ar vis tie patys nemieli prisiminimai tebesisuka jos galvoje?

Suteikęs balsui apsimestinio nerūpestingumo Rafaelis tarė:

– Tik nesakyk, kad jau ėmei gailėtis to, kas įvyko, cara.

Ji jam atšovė:

– Argi tai matyti?

Nepaisydamas erotinių vaizdinių, kilusių prieš kelias akimirkas, Rafaelis iš nepasitenkinimo suspaudė lūpas.

– Tai buvo neišvengiama, ir tu tai žinai. Tą buvo galima numatyti nuo tos akimirkos, kai mudu išvydome vienas kitą.

Jis pažvelgė į Sem, ir jų akys susitiko. Elektros srovė trenkė tiesiai Rafaeliui į slėpsnas.

Sem sušnypštė:

– Tai nebuvo neišvengiama. Akimirksniu buvo priimtas labai prastas sprendimas. Tu aiškiai jauteisi nusivylęs – gal dėl to, kad buvai priverstas keltis į priemiestį, kur nebegali linksmintis su savo meilužėmis.

Rafaeliui sukilo pyktis, ir jis suniurzgė:

– Šiuo metu neturiu meilužių.

Sem prunkštelėjo:

– Dabar gal ir ne, bet per pastaruosius ketverius metus, esu tikra, turėjai daugybę.

Rafaelis negalėjo prisiminti nė vienos. Jei būtų tapytojas, galėtų užsimerkęs nutapyti Sem nuogą. Prisiminė, kaip ji prikando lūpą, ir kaip jam išsprūdo: Kaip man to trūko. Jis jai pasakė, kad per ketverius metus nerado panašios į ją. Tada prisipažino, kad bandė ją pamiršti su kitomis moterimis. Jam sutraukė skrandį.

Jis vos išspaudė:

– Gal manai, kad patikėsiu, jog per tuos ketverius metus tavęs niekas taip ir nepalietė? – Jis pažvelgė į ją ir net prietemoje pamatė, jog ji išbalo. – Na? Kaip buvo?

Sem žiūrėjo tiesiai į priekį. Pastėrusiu žvilgsniu.

– Aišku, kad nepalietė. Tiesa, buvo vienas… šiek tiek seniau.

Kokią akimirką Rafaelis girdėjo tik ūžesį ausyse. Jis įtūžo. Vos nepasidavė impulsui pasukti automobilį į kelkraštį. Tikėjosi, jog Samanta pasakys: Aišku, kad nepalietė, ir jo paties veidmainystė iš jo pasityčiojo. Bet, – nuožmiai sau tarė Rafaelis, – ne tas kitas vyras pradėjo kūdikį.

Rafaelis juto, kad atsiradęs jausmingumas drumsčia šiaip jau laisvą jo požiūrį, o tai vyrui nepatiko.

– Kas jis toks? – kandžiai paklausė, o laikančių vairą pirštų krumpliai pabalo. Vien tik mintis, kad Sem su kuo nors bučiavosi, kėlė jam įtūžį.

– Jis buvo mano bendradarbis. Vienišas tėvas… tai mus siejo.

Rafaelis pajuto, lyg kas būtų dūręs jam į pilvą karštu žarstekliu. Ramiu balsu, kad nuslėptų besiveržiančius jausmus, tarė:

– Tu buvai vieniša motina savo noru, Samanta. Dabar jau nebesi.

Rafaelis iš visų jėgų stengėsi valdytis. Norėjo priversti Sem papasakoti daugiau – kiek kartų? Kur? Kada?

Lyg jausdama didžiulį jo susidomėjimą, Sem išpyškino:

– Tai neturėjo didelės reikšmės. Buvo tik kartą. Vieną popietę mes buvome apsistoję viešbutyje, ir, jei sąžiningai, tai buvo siaubinga. Jaučiausi… padariusi niekšybę.

Sem tvirtai sučiaupė lūpas, o Rafaelis pajuto, kad liovėsi kvėpavęs. Tada jis trūkčiojamai iškvėpė, rankos atsileido. Nors vis dar norėjo susirasti tą beveidį bevardį vyrą ir trenkti jį į sieną.

Tą akimirką, kai Sem peržengė jo biuro slenkstį, Rafaelis visas degte degė. Tai buvo per savaitę susikaupusių jausmų aukščiausia išraiška. Jame įsišėlusi pragariška ugnis buvo per kaitri, kad galėtų nekreipti į ją dėmesio. Laikyti Sem glėbyje, spausti lūpas prie jos lūpų, jausti, kaip ji atsiduoda, spaudžiasi prie jo… Nė nesuvokęs, kaip tai įvyko, štai čia, ant rašomojo stalo, jis smigo į tą ankštą glotnią karštą vietelę, kurios nė nebuvo pamiršęs. Jį valdė galingesnė jėga nei racionalus protas.

Jie net nesinaudojo sargiu. Sem buvo vienintelė, su kuria taip atsitiko, o kai dėl pasekmių, tai jis dabar turbūt guldomas į lovytę. Rafaelis vėl pažvelgė į Sem ir pastebėjo, kad ji vis dar išbalusi, kaklo apačioje pulsavo vena. Moteris pagaliau atkryžiavo rankas, krūtinė kilojosi šiek tiek per greitai, išduodama jausmus. Jie įstrigo spūstyje, ir Rafaelis paėmė Sem už rankos, suspaudė, kai ji pabandė ją ištraukti.

Jis privertė Samantą į jį pažvelgti, jos akys buvo didžiulės. Kokią akimirką Rafaeliui pasirodė, kad jų gelmėse mato kaži ką jautraus, bet regimybė išsisklaidė, ir jis užgniaužė panašų jam kilusį jausmą. Pavydas vis dar degino vyrą iš vidaus.

Norėjo nekęsti Sem, kam ji pasirodė jo gyvenime ir sugriovė jo puikiai surėdytą pasaulį. Pasaulį, kuriame niekas daugiau neturėjo reikšmės, tik Falkonės pramonės įmonių atkūrimas ir garantija, kad jis niekada nežlugs kaip tėvas. Sem jau buvo pastačiusi jį į pavojų, o dabar tai įvyko dar kartą. Tačiau Rafaelis suprato, kad daugiau nebegali nekęsti Sem, dėl to, kad atsirado Mailas. Ir dėl to, kad jos geidžia.

– Paleisk mane, Rafaeli, – tyliai paprašė Sem.

Niekada, – sukosi vyro galvoje, jis negalėjo atsikratyti šios minties. Jis žvelgė jai tiesiai į akis kiek sumišęs, kad jausmai jam nebekelia sunkumų. Paprastai Rafaelis vengdavo tiriančių moterų žvilgsnių. Tačiau ne šios moters. Jis vėl sustandėjo. Negali vėl imti negeisti Sem po šios aistringos pertraukėlės. Tai buvo neįmanoma.

– Nepaleisiu, Sem.

Jis pakėlė jos besipriešinančią ranką sau prie lūpų ir pabučiavo į delną. Nuo jos kvapo dar labiau sustandėjo. Rafaelis iškišo liežuvį, palaižė jos delną, ir jam pasirodė, kad pajuto aistros kaitrą – o gal užuodė, kad ji sujaudinta?

Jį apėmė nusivylimas dėl savaitgalio planų. Jiedu negali mylėtis jos namuose. Tik ne tada, kai jo sūnus miega. Mintis, kad Mailas pabus ir pamatys, kaip kraupiai Rafaelis elgiasi su Sem, tikrai smerktina. Ypač kai Rafaelis būdamas mažas tapo savo tėvo žlugimo liudininku.

Sem akys tapo didžiulės. Suspindo. Vyzdžiai išsiplėtė. Trukdė susikaupti. Vertė jį apgailestauti, kad mažiausiai keletą dienų negalės su ja mylėtis. Tai niekada nebevyks biure. Tikrai niekada. Bet dar ne viskas prarasta – toli gražu.

– Nepaleisiu tavęs, kol nebus viskas baigta. Kadaise paleidau tave per greitai, nebekartosiu šios klaidos.

Užsidegė žalia šviesa, ir Rafaelis paleido Sem ranką. Jis vėl visą dėmesį nukreipė į kelią, ir automobilis pajudėjo pirmyn.

Sugniaužusi dilgsinčią ranką Sem pasuko galvą ir įsistebeilijo tiesiai prieš save. Ji tebebuvo įkaitusi po to, kas įvyko, tačiau jau troško dar. Į atmintį įsirėžė jo žodžiai: Paleidau tave per greitai. Jis buvo kažką minėjęs, kad stengėsi ištrinti ją iš atminties… Sem širdis ėmė stipriai plakti dėl to prisipažinimo sukelto jaudulio.

Ir kodėl, po galais, ji išsipasakojo apie savo vienintelį nevykusį bandymą užmegzti naują ryšį? Kad įgytų pranašumo? Kad pabandytų įrodyti Rafaeliui, jog ne jis vienas svarbus jos gyvenime?

Ką ji iš tikrųjų bandė nuveikti su visais atžvilgiais maloniu ir paprastu vyriškiu Maksu. Jis pastebėjo Samantą vieną prasčiausių jos gyvenimo dienų. Sem netikėtai pamatė laikraštyje straipsnį apie pradėtą gaminti naują Falkonės automobilį ir Rafaelio, apsikabinusio žavią blondinę, nuotrauką.

Beviltiškai nusiminusi ir sunerimusi, jog Rafaelis vis dar ją tebejaudina, ir kad po tiek laiko jos vis dar neapleidžia prisiminimai, Sem daug negalvojusi priėmė Makso pasiūlymą pavakarieniauti. Kelias savaites vyko malonūs, bet nelabai reikšmingi jųdviejų pasimatymai, o tada Sem pajuto norą pabandyti ir įrodyti sau, kad prisiminimai apie Rafaelį tėra apgaulė. Kad lovoje visi vyrai vienodi, ir ji nesijaus nieko praradusi, nors daugiau tokio malonumo kaip su Rafaeliu niekada nepatirs.

Vieną popietę jos kvietimu jiedu susitiko viešbutyje. Lyg Maksas būtų vedęs, o ji ištekėjusi, ir jiedu turėtų romaną. Tačiau Sem manė, kad taip patogiau, turint galvoje, kad namuose buvo vaikai. Samantai neatrodė, kad yra patogus laikas supažindinti Maksą su Mailu… Nors vyras buvo užsiminęs, kad jau metas.

Nuo pat pirmos akimirkos toji popietė buvo nesmagi ir siaubinga. Pasibjaurėjusi savimi, nes žinojo taip pasielgusi silpnumo akimirką, Sem tuojau pat viską metė.

Kažkas grėsmingo ir trapaus kirbėjo prie širdies, kur ji jau seniai laikė užrakinusi jausmus Rafaeliui. Akimirksnį Sem pasirodė, kad jai paminėjus Maksą, Rafaeliui kilo pavydas… Tikra kvailystė. Kokią teisę jis turi pavyduliauti? Jis tą teisę prarado, kai ją paleidęs, vos po keletos dienų jau buvo su kita moterimi.

Sem giliai įkvėpė oro ir stengėsi užgniaužti miglotą ir grėsmę keliantį jausmą. Bus pati didžiausia kvailė žemėje, jei įžiūrės norimą prasmę Rafaelio savininkiškame elgesyje. Kaip pats sakė, jį domins tol, kol bus išsemta, kas tarp jųdviejų vyksta.

O Sem iš savo patirties žinojo, kad greičiau išsisems jis, o ne ji, ir jai vėl teks stengtis atgauti ramybę – tik šįkart bus sunkiau, nes dabar jie amžiams surišti, dėl Mailo, ir jai kilo bloga nuojauta, jog yra pavojus vėl pamilti Rafaelį. Jei tiksliau, nesiliovė jo mylėjusi.

Sem nustėro pagalvojusi, kad, matyt, jos nenoras pasakyti Rafaeliui apie Mailą buvo bandymas išvengti tokios savanaudiškos įvykių eigos.

Rafaelis sklandžiai įvairavo automobilį ir pastatė prie laukujų durų. Sem tik sumirkčiojo. Nė nepajuto, kaip atvažiavo. Tada prasiskleidė užuolaida, ir Sem pamatė Mailo veidelį su plačiausia šypsena. Jai stipriai suspaudė širdį. Ji įsivaizdavo, kaip sūnus džiaugsmingai sušunka: Tėtis parvažiavo!, Braidės tvirtinimu, taip jis jau darė keletą dienų. Ekonomė matė vien tik gera, kad Rafaelis atsirado jų gyvenime.

Buvo penktadienis. Jiems reikės išgyventi savaitgalį, ir Sem nesitikėjo, kad Rafaelis naktį įsliūkins pro jos miegamojo duris, kad pradėtų nuo ten, kur jie buvo baigę. Iš patirties žinojo, jog jis siekia laikyti ją slapta, nelabai svarbia savo gyvenimo dalimi.