– Noriu tave matyti. – Kimiai taręs pradėjo segioti jos marškinių sagutes.

Kai jis delnu brūkštelėjo jai per krūtis, ji suvirpėjo nuo apėmusio nepaprasto jausmo ir jau įsivaizdavo, kaip jis liečia jas rankomis… lūpomis bei liežuviu.

Jis nutraukė jai marškinius, taupiu judesiu išvadavo iš liemenėlės, o tada ilgai į ją žiūrėjo su mįslinga veido išraiška, nuo kurios Samantai pilve ėmė beprotiškai plazdenti drugeliai. Kai pagaliau pajuto Rafaelio delną ant krūties, kūnu perbėgo jausmų banga, moteris vos nesušuko kylant įtampai. Įsitempė, išrietė nugarą, instinktyviai jį skatindama… o jam to net ir nereikėjo.

Susėmęs rieškučiomis standžius iškilumus, Rafaelis palenkė galvą ir apgaubė kietą viršūnėlę karštomis drėgnomis lūpomis. Sem šūktelėjo pajutusi jį aistringai čiulpiant.

Kol Rafaelis glamonėjo krūtį, nematydama kur, nevikriomis rankomis bei pirštais Sem susirado diržo sagtį ir ją atsegė. Ji išvėrė diržą iš kelnių, ir šis nukrito ant grindų, bet nespėjus nė prisiliesti prie užtrauktuko, Rafaelis jau buvo atsistojęs ir padėjo jai nutraukti kelnes. Jis liko nuogas prieš pat jos išalkusias akis. Jergutėliau. Jis buvo toks pat didžiulis, kokį Samanta prisiminė. Ilgas ir standus. Dėl jos.

Sem užkaito, lyg būtų apimta liepsnos. Nevikriais pirštais ji palietė Rafaelio marškinių sagas norėdama jį nurengti. Biuro tyloje buvo girdėti garsus Sem kvėpavimas. Svarbiausia jai buvo, kad Rafaelis liktų nuogas: kai pagaliau atsegė jo marškinius, ir jie nuslydo jam nuo pečių, ji giliai atsikvėpė, rankomis braukė per kietus raumenis, šiurkščius tamsius plaukelius, išsišovusius standžius spenelius.

Negalėdama atsispirti pagundai, Sem apvedė liežuviu tą sustandėjusį susiraukšlėjusios odos plotelį, pajuto Rafaelio ranką sau ant galvos. Jis įkvėpė oro ir išpūtė krūtinę. Jo speneliai buvo jautrūs. Sem lūpomis slydo į viršų, išsitiesė visu kūnu, nusėjo bučiniais ir braukė liežuviu jam per kaklą, kol kieti barzdos šeriai ant skruostų ėmė žeisti švelnią jos odą.

Uždėjusi rankas jam ant galvos Samanta truktelėjo jį žemyn. Vėl ėmė ieškoti jo lūpų, lyg aklas žmogus dykumoje vandens. Įsisiurbdama lūpomis Sem pajuto besiveržiantį penį, nuleido ranką, jį apglėbė ir pajuto, kaip jis trūkčioja iš įtampos.

– Sem…

Ji vos atpažino Rafaelio balsą. Jis buvo pilnas kančios. Atitraukusi lūpas Sem pakėlė akis ir pasijuto svaigstanti iš geismo bei aistros. Buvo tik jie ir tas beprotiškas geismas. Penis buvo toks stangrus jos rankoje, toks tvirtas… Sem burnoje ėmė kauptis seilės prisiminus, kaip ragavo jį anksčiau, kaip apėmusi lūpomis čiulpė galvutę, kaip laižė ir tyrinėjo pačią viršūnėlę tuo pat metu gniaužydama jį ranka, kaip Rafaelis buvo mokęs…

Net nepajuto, kaip ranka ėmė ritmingai judėti, tačiau Rafaelis pirštais pakėlė jos smakrą ir paprašė:

– Noriu pas tave į vidų.

Sem ėmė tvinkčioti.

– Taip, – sutiko tyliai, pakėlė klubus, kad Rafaeliui būtų lengviau numauti jai kelnes ir kelnaites. Buvo šiek tiek nustebusi, kad jas tebedėvi, kad jos dar iki šiol neištirpo.

Rafaelis suėmė penį – tuo tik vyrams būdingu judesiu. Sem sėdėjo ant rašomojo stalo nuoga, praskėtusi kojas kaip kokia pasileidėlė, tačiau jai niekas nerūpėjo. Ji tetroško, kad jis būtų joje. Rafaelis braukė ranka per jos virpantį kūną, audrino, kol ji ėmė kandžioti lūpą. Praskėtė plačiau jos kojas ir žiūrėjo į ją.

Jis braukė ranka aukštyn vidine šlaunies puse ir palaikė ją kokią akimirką prie masinančios sandūros, paskui ilgais pirštais palietė drėgną vidurėlį – o tada vienu judesiu sukišo juos į vidų.

Sem žioptelėjo ir čiupo Rafaelį už pečių, negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo jo valdingų švytinčių žalių akių. Jo pirštai slysčiojo pirmyn atgal, o jos raumenys ėmė susitraukinėti artindami didžiausią malonumą.

Vieną akimirką Sem susilaikė. Nenorėjo baigti pirma, žiūrint Rafaeliui. Patraukė jo ranką į šalį ir tiesmukai pareiškė:

– Ne… ne taip. Orgazmą patirsime kartu.

Rafaelis nusišypsojo nuožmia šypsena. Užkariautojo šypsena. Jis kankinamai bučiavo ją į lūpas, o jos drėgmė tebebuvo jam ant pirštų, kai stipriai apkabino ją per klubus. Vienu lemiamu judesiu Rafaelis smigo gilyn, sutramdė jos pasitenkinimo šūksnius, tvirtai laikė ją ranka, kai ji taip įsitempė susijaudinusi, jog manė, kad tuojau pat subyrės, nepaisydama savo drąsaus pažado orgazmą pasiekti kartu.

Iš lėto, nenumaldomai, sumaniai Rafaelis atitolino malonumą, o tada lėtais, tiksliais judesiais smigo į ją tol, kol ji vėl susijaudino.

Sem apsivijo kojomis Rafaelio juosmenį, sukryžiavo pėdas, tvirtai įsirėmė pėdomis jam į sėdmenis, ragino jį, maldavo be žodžių pasinerti į ją giliau. Šiek tiek ją stumtelėjęs, bet prilaikydamas ranka jis smigo stipriau.

Sem atlošė galvą. Užmerkė akis. Nebepajėgė to ištverti – nebepajėgė aiškiai pasakyti, ko jai reikia. Norėjo patirti orgazmą, bet Rafaelis buvo nenumaldomas. Suvokė, kad bematant ims maldauti. Sukrėsta pajuto, kad ašaros graužia akis – tada Rafaelis smigo taip giliai, kad, rodos, pasiekė širdį.

Plačiai atmerktomis akimis, įtempusi visus kūno raumenis, Sem pasiekė tokią svaiginančią bei akinančią pasitenkinimo viršūnę, kad vos galėjo kvėpuoti. Aiktelėjo pajutusi, kad Rafaelis vėl kuo giliausiai sminga ir ją nardindamas į dar didesnį malonumą. Vyras energingai judėjo jai tarp kojų, o ji juto nesuskaičiuojamus orgazmo pliūpsnius, privertusius šilta srove tekėti jo syvus.

Tos pribloškiančios kulminacijos pasekmė – Sem nebepajėgė blaiviai mąstyti. Kojomis vis dar buvo stipriai apsivijusi siaurus vyro klubus. Rafaelio galva ilsėjosi prie jos kaklo, ir jai kilo didžiulis noras ištiesti ranką ir paliesti jo plaukus, tačiau pakelta plaštaka smarkiai drebėjo.

Rafaelio krūtinė kilnojosi ir buvo drėgna. Sem krūtys – jautrios. Rafaelis vis dar buvo joje, standus, tačiau jo jėgos iš lėto silpo. Tada jis netikėtai pakilo paklaikusiomis akimis, Sem krūptelėjo taip staiga atsiskyrus kūnams.

– Sargis. Nenaudojome sargio.

Sem pažvelgė į jį ir sustingo, tada nugalėjo sveikas protas. Paguoda buvo maloni ir liūdna.

– Ne, – tyliai nuramino ji. – Viskas gerai. Aš… saugi.

Ji prikando lūpą, staiga aiškiai suprato, koks pavojus jai buvo kilęs ant Rafaelio rašomojo stalo. Pasijuto jautri, lyg kas odą būtų nudiręs. Suspaudė kumščius.

– Ar esi įsitikinusi? – Rafaelis griežtai paklausė.

Ji prisivertė pakelti akis į Rafaelį. Jos lūpos persikreipė.

– Taip. Esu tikra. Ką tik baigėsi mėnesinės.

Jis giliai atsiduso.

– Gerai.

Sem nepajėgė paslėpti kartėlio.

– Tai tu manimi tiki?

Jis tik ištiesė ranką pasiimti drabužių ir pažvelgė į ją.

– Tikiu tavimi. Nemanau, kad norėtum pakartoti tai, kas buvo. Kaip ir aš.

Šie žodžiai neturėjo būti skaudūs. Kaip ir anksčiau jo pasakyti žodžiai. Bet jie skaudino. Sem nenorėjo gilintis kodėl.

Vyptelėjusi, nes suskaudo raumenis, ji nuslinko nuo rašomojo stalo, netvirtai atsistojo ant kojų ir paėmė iš Rafaelio rankų marškinius ir liemenėlę.

Negalėjo pakelti į jį akių. Liepsnojančiu veidu nusigręžė, apsirengė ir ėmėsi saviplakos. Ji vėl viską pakartojo, čia ir dabar. Mylėjosi su juo jo biure, visai kaip anksčiau. Prisiminė, kaip anuomet sunku buvo grįžti į gamyklą, nes buvo ir pakilios nuotaikos, ir jautė gėdą, lyg kaktoje būtų žymė, jog ji – puolusi moteris. Viršininko sugulovė.

Nevikriais pirštais užsitempė kelnaites, užsimovė kelnes, jautė, kad Rafaelis čia pat, kad rengiasi, vėl slepia savo nuostabų kūną.

Kai Sem apsirengė, jis ramiai paragino:

– Eime?

Ji pasiryžo, atsigręžė ir pamatė, kad Rafaelio drabužiai atrodo nesusiglamžę, tik plaukai šiek tiek susitaršę. O ji turbūt atrodo kaip kaliausė. Biure tvyrojo aistros kvapas, ir jis turėtų jai kelti šleikštulį, bet buvo priešingai. Samanta troško dar.

– Taip, – greitai sutiko, kad jis nepastebėtų, kokia pažeidžiama ji jaučiasi.

Tamsoje išvairuodamas automobilį iš gamyklos teritorijos su greta sėdinčia nekalbia Sem, Rafaelis jautėsi kaltas. Kaltino save ne dėl to, kas įvyko; pakartotų tai dabar, jei tik galėtų. Kaltino save dėl to, kaip tai vyko. Elgėsi lyg paauglys, nesitvėrė savame kailyje, lyg tai jam būtų pirmas kartas, nė nemanė būti subtilus.

Kai ji ką tik paklausė, ar jis ja tiki, Rafaelis atsakė spontaniškai, bet ne sąžiningai. Jis tik kartoja istoriją, ir supranta, jog nepajėgs Sem atsispirti, net jei norės.

Tiesiog stebuklas, kad jis susivaldė ir leido Sem baigti pirmai – tačiau tada prisiminė, kaip jam vos palietus ją pirštais, ji vos nepatyrė orgazmo. Kaip ir jam pačiam dabar vėl kilo erekcija, ir jis turėjo gudriai tai nuslėpti tamsiame automobilio salone.

Jis paėmė Sem ant savo rašomojo stalo. Iki šiol tebuvo leidęs tik vienai moteriai trukdyti jam darbe – tai pačiai moteriai. Kol sutiko Sem, jo gyvenimas buvo griežtai suskirstytas į darbą ir malonumus. Malonumai buvo trumpalaikiai ir visiškai nuo jo priklausė. Nors kai jis atkreipė į Sem dėmesį, tiedu susiliejo į viena.

Rafaelis vis dar prisiminė stingdančią baimę, kai paskutinį savaitgalį prieš ketverius metus atsibudo savo lovoje su Sem, apsivijusia jį lyg vijoklis. Jo neužgriuvo prieštaravimai, kaip tik jautėsi neįprastai ramus. Kol suprato akimirkos svarbą, toji ramybė buvo sutrikdyta. Atidėjo svarbų susitikimą tą savaitgalį, kad galėtų praleisti jį su Samanta. Net išjungė telefoną. Netikrino elektroninio pašto. Atsiskyrė nuo viso pasaulio. Pirmą kartą gyvenime. Dėl moters.

Nuo to jam net ėmė spausti krūtinę. Suprato, kaip toli nukrypo nuo savo tiesaus kelio.

Net ir dabar jautė tą patį, kaip jautė šalia sėdinčios Sem, dėvinčios juodas kelnes, dailias liaunas šlaunis, nukreiptas į priešingą pusę nuo jo, lyg moteris vengtų būti arčiau, nei reikia, tokioje intymioje aplinkoje.

Dio. Jei ji būtų jo, jis verstų ją dėvėti vien sijonus bei sukneles, kad jam pakaktų pakišti ranką – jei ji būtų jo. Kai ta mintis šovė į galvą šluodama viską nuo kelio kaip uždelsto veikimo bomba, automobilis akimirką metėsi į šalį, o Rafaeliui tai buvo nebūdinga.