Eidama į jo kabinetą pastebėjo, kad aplinkui tylu, dauguma darbuotojų, inžinierių bei mechanikų jau buvo išėję. Ištaigingas biuro laukiamasis buvo tuščias, o sekretorės rašomasis stalas buvo sutvarkytas.

Akimirką ji padvejojo prie durų, tada pasibeldė. Po kurio laiko išgirdo jį garsiai šūktelint:

– Prašau.

Rafaelis pakėlė akis nuo telefono aparato ir šiek tiek suraukė kaktą, kad jam trukdo, o kai pamatė, jog įėjo Sem, atgijo, ir tai buvo lyg pasityčiojimas iš jo bergždžių pastangų suvaldyti įsišėlusius hormonus. Pamačiusi, kad jis kalba telefonu, Sem sustojo ir mostelėjo ranka, jog išeina, bet visa jame stojo piestu, ir jis iškėlė pirštą rodydamas, kad ji palauktų.

Sem uždarė paskui save duris, o jam iš jaudulio kaito kraujas. Ištisas dvi savaites Rafaelis manė gerai darąs, kad jos vengia. Tačiau visai nesvarbu, kaip toli nuo jos jis būtų, regėjo ją visur. Blogiausia buvo naktimis namuose – jaukiuose šeimos namuose, kur jo sūnus miegojo kitame koridoriaus gale – o jis tegalėjo galvoti, kaip įeis į Sem miegamąjį, nurengs ją ir giliai panirs tarp jos ilgų kojų.

Jis visas įsitempė, ir jam tapo apmaudu, kad nebegali valdytis. Pašnekovas kitame laido gale kalbėjo toliau, tačiau ką jis sakė, Rafaeliui seniai jau buvo nebeįdomu. Kai Sem nusisuko, kad apžiūrėtų vieno iš jo sukonstruotų automobilių modelį, jis alkanu žvilgsniu ėmė tyrinėti jos nugarą, kojas, grožėjosi liekna figūra ir apvaliais sėdmenimis.

Jai šiek tiek pasisukus šonu, jis žvelgė į krūtų iškilumus ir bematant prisiminė, kaip užtiško Prosecco vyno ant jos krūties spenelio, ir šis tapo kietas kaip akmuo… Rafaelio viršutinę lūpą nusėjo prakaito lašeliai. Tai jau buvo nebepakenčiama.

Jis greitai baigė pokalbį telefonu ir liovėsi apsimetinėjęs, kad valdosi. Sem atsisuko veidu į jį, ir jis paklausė šiurkščiau, nei norėjo:

– Ko tau reikia?

Ji išraudo, o Rafaelis nutildė prabylantį sąžinės balsą. Po velnių ją pačią ir jos gebėjimą priversti jį pasijusti niekšu.

– Aš tik… jau po šešių. Paprastai mes jau būname išvykę.

Tie mes smogė jam gana smarkiai. Jis pakilo ir pamatė Sem išplėstas akis. Tas žvilgsnis vėl sujaudino Rafaelį, ir jis vėl mintyse ją keiksnojo.

Jam išsprūdo savaime:

– Manau, tai klaida.

Ji suraukė antakius.

– Kokia klaida?

– Tu… čia. – Po perkūnais, net nebegali suregzti rišlaus sakinio. Jai ten tebestovint, jis įsivaizdavo ją nuogą, jam atsiduodančią, teikiančią palengvėjimą, kurį patirdavo tik su ja. Pastarąsias dvi savaites matant ją gamykloje jį ėmė persekioti jausmas, kad tokias akimirkas jau yra patyręs.

Ji vis dar buvo suraukusi antakius, bet stovėjo rami.

– Aš… čia… Ką nori pasakyti, Rafaeli?

Kodėl tyliu žemu balsu tariamas vardas lyg apraizgė jo jausmus, dar labiau sustiprėjusius?

Galynėdamasis su jį užliejusiomis geismo bangomis, jis košė pro sukąstus dantis:

– Neturėjau versti tavęs čia dirbti. Tai buvo blogas sumanymas.

Akimirką jos ryškiai spindinčiose pilkose akyse blykstelėjo skausmo liepsna, Rafaeliui nemaloniai priminusi kitą dieną kitame biure prieš ketverius metus.

Ji ryžtingai tarė:

– Maniau daranti viską, ko tu nori – per savaitę čia įkūrėme tyrimų laboratoriją. Žinau, kad reikės įdėti daug darbo, bet dar tik dvi savaitės…

Rafaelis mostelėjo ranka, kad ji liautųsi.

– Aš ne apie tai.

Ji paklausė skausmingu balsu:

– Tada apie ką?

Rafaelis panoro nusijuokti. Argi nemato, kaip jis jos trokšta? Jis gi jautėsi kaip laukinis žvėris, besivejantis grobį.

Vyras niūriai nusišypsojo.

– Apie tave. Vienareikšmiškai. Galvojau, kad man pavyks. Bet negaliu. Manau, kad tu turi grįžti į universitetą… kas nors kitas gali čia vadovauti.

Sem stovėjo priešais jį tiesi, blykčiojančiomis akimis – šįkart apimta pykčio ir dar nežinia kokio kito sunkiai apibūdinamo jausmo.

– Mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis tik dėl tavo atkaklumo, Rafaeli, o dabar, kai nebegali manęs daugiau pakęsti, manai galįs vėl manimi atsikratyti? Atrodo, smarkiai perlenki lazdą trokšdamas vadovauti, tiesa? Ką gi, jei jau nusprendei, kur, tavo nuomone, yra mano vieta, tada nebėra ko rūpintis. Pasitraukus tau iš kelio, man bus tik geriau.

Ji drebėjo apimta bejėgiško pykčio. Norėjo prieiti ir skelti Rafaeliui antausį. Stipriai. Lygiai kaip prieš ketverius metus. Niekas nepasikeitė per tą laiką. Ji stovi priešais Rafaelį jo biure, o jis ją atstumia. Vėl.

Kaip ir anksčiau Sem pabūgo, jog bematant palūš, taigi pasileido bėgti durų link. Tačiau jai prakaituotais delnais pabandžius jas atidaryti, durys vėl užsitrenkė, ir ji suspiegė iš baimės pajutusi sau už nugaros tvirtą ir stiprų vyrą.

Samanta apsisuko, pamatė plačią Rafaelio krūtinę ir pakėlė akis. Jausmai veržėsi iš krūtinės. Akys liepsnojo.

– Išleisk mane iš čia, greičiau.

Stiprus skausmas susimetęs moters pilve išgirdus jį aiškiai sakant, kad nebegali kasdien jos matyti, nė nemanė liautis.

– Ne taip supratai. – Rafaelis iškošė įtempęs žandikaulį, rodos, nekreipdamas dėmesio į jos pasakytus žodžius. Ranką pakišo jai po plaukais ir braukė per sprandą, o jai ėmė gniaužti kvapą. Jo akys buvo lyg žali brangakmeniai. Jos blykčiojo.

Sem kentė skausmą, pasiryžusi to neparodyti, tačiau ją žeidė Rafaelio artumas – jis buvo taip arti, kad krūtine beveik lietė jos krūtis. Jos sustandėjo, apsunko, o speneliai tapo kieti lyg akmenėliai.

– Ką ne taip supratau? – purkštelėjo Sem.

– Aš neperlenkiau lazdos vadovaudamas… tik pervertinau gebėjimą tau atsispirti.

Sem apie tai negalvojo. Ji nepajėgė blaiviai mąstyti, nes Rafaelis krūtine lietė jos krūtis. Ranka spaudė jai kaklą, o jo veidas vis artėjo. Darėsi neramu, jai ėmė dilgčioti lūpas. Kraujas susitvenkė tarp kojų, ji įsijautrino ir laukė.

Stengdamasi numalšinti didžiulį geismą, Sem uždėjo rankas Rafaeliui ant krūtinės.

– Palauk… – Ji skausmingai stengėsi ištrūkti. – Ką darai?

Ji lūpomis jautė Rafaelį kvėpuojant, panoro pirštais įsikibti jam į krūtinę. Negalėjo atitraukti nuo jo žvilgsnio. Žalios akys buvo įsmeigtos į pilkas, visa aplink išsisklaidė.

Sem stengėsi suprasti: ką tik buvo įsitikinusi, kad jis nebenori jos matyti, nes dėl kažin ko buvo tapusi jam atgrasi.

– Bet tu ne… juk tu manęs nenori.

Jis su kartėliu paklausė:

– Nejaugi?

Sem visiškai sumišo – pajuto apgaulingą vilties kibirkštėlę. Ji tuščiai su ja kovojo, baiminosi išsiduoti. Stūmė jį tolyn, bet jis buvo lyg plieninis.

– Leisk man eiti, Rafaeli. Nebūsiu tavo meilužė, nes prieš penkias sekundes to įsigeidei. Nenoriu kartoti klaidų.

Rafaelis vėl nusijuokė, šiurkščiai ir nemaloniai, lyg brauktų per jautrią Sem odą švitriniu popieriumi.

– Prieš penkias sekundes. Ką manai apie penkerius metus, Sem? Ketverius metus nenumaldomo skausmo, kad ir kaip būčiau bandęs nekreipti į jį dėmesio… Kiek kartų stengiausi jį užgniaužti…

Vyro balsas tapo gomurinis, kimus. Sem nelabai įsiklausė į žodžius, bet vis tiek jie giliai krito į širdį, ir ji pajuto iš kažin ko išsilaisvinusi. Iš kažin kokio priešiškumo, kurio laikėsi įsikibusi.

– Noriu tavęs, Sem, žinau, kad ir tu manęs nori.

Ir tada jo lūpos palietė jos lūpas. Bučiavo stipriai, aistringai. Kaip anąkart, bet ne. Nebuvo nei pykčio, nei abipusių kaltinimų. Ir vėl Sem negalėjo atsispirti visa apimančiam pasitenkinimui, išsiveržusiam iš labai giliai, kur laikė jį užrakinusi.

Bučinys truko neilgai. Šiurkščiai kvėpuodamas Rafaelis atsitraukė, o tada ir Sem, pernelyg įsiaudrinusi, kad jaustųsi nesmagiai dėl ją apėmusio geismo. Jis jos trokšta, ir tai suvokus, jai kaito kraujas. Jai nebuvo ko gėdytis.

Rafaelis vėl palinko, ir kai priglaudė karštas lūpas jai prie kaklo, Sem pajuto, kad jis kažin ką daro jai už nugaros. Ji išgirdo trakštelint durų spyną. Galvoje jai turėtų skambėti pavojaus varpai. Turėtų prisiminti panašias jaudinančias praeities akimirkas. Bet to nebuvo. O gal jai buvo gerai ir taip. Buvo netekusi ryžto, be to, taip ilgai to troško. Ilgomis naktimis, kai Mailas nenorėdavo užmigti, kai laipiojo aukštyn žemyn su skausmingomis nuo maitinimo krūtimis, vis vien troško kitokių, ne vaiko, o vyro prisilietimų.

Rafaelis atsitiesė ir, paslaptingai žvelgdamas, paėmė Sem už rankos. Akimirką ji pasijuto kvaila bei susigėdusi ir prikando lūpą. Rafaelis sustojo, ištiesė ranką ir brūkštelėjęs nykščiu ją išlaisvino.

Jis sumurmėjo:

– Dio, kaip man to trūko.

Sem liepsnojo. Rafaelis atsivedė ją prie rašomojo stalo, tada atsisuko, nuėmė jai nuo peties rankinę, nuvilko striukę. Visa nukrito ant grindų. Sem pajuto sėdmenimis besiremianti į rašomojo stalo briauną. Jai linko keliai.

Rafaelis suėmė jos skruostus delnais ir vėl prigludo lūpomis prie jos lūpų, stipriai, aistringai ir ryžtingai, bet švelniai. Jis reikalavo, o ji pakluso, nes nebeturėjo jėgų atsispirti. Jų liežuviai plakėsi vienas į kitą. Jai žūtbūt reikėjo išragauti kiekvieną jo colį, pasimėgauti kylančiu viduje karščiu. Nė nesuvokė, kaip jos išsiilgusios rankos palietė jo krūtinę, džiūgavo pajutusi kietus kaip uola raumenis, pirštais susirado sagutes ir jas atsegė, kad galėtų daugiau paliesti ir patirti, kad pajustų šiurkščiais plaukeliais apaugusią odą.

Rafaelio rankos slydo žemyn, palietė sėdmenis, juos maigė, tada jis ją kilstelėjo, ir Sem atsidūrė ant rašomojo stalo. Jis priėjo arčiau, prasispraudė jai tarp kojų, ir į jos pilvą įsirėmė jo diržo sagtis. Kiek žemiau galingiausia jo kūno dalis irgi spraudėsi jai tarp kojų, nors ir varžoma drabužių, kuriuos Samanta panoro nuplėšti.

Viena ranka jis tvirtai laikė jos galvą pakreipęs taip, kad galėtų įsiveržti giliau. Jo liežuvis veikė panašiai kaip kita kūno dalis, o klubai judėjo, Samanta susijaudino, ėmė rangytis ir tyliai unkščioti.

Netikėtai Rafaelis atsitraukė, Sem pažvelgė į jį pro aistros ūkanas ir pajuto savo plakančią širdį, trūkčiojantį kvėpavimą. Rafaelio marškiniai buvo pusiau atsegti.