Jis tęsė:

– Žinojau, kad įsikursime Anglijoje, ir maniau, kad jūsų centras tebėra čia… Lyg ir protinga buvo pakviesti tave vėl pas mus dirbti.

Akies krašteliu Sem pamatė, kad Rafaelis vėl rankomis gniaužia vairą. Jo skruosto raumenys trūktelėjo ir vėl atsileido.

– O dėl vakar vakaro – tu buvai teisi. Sutinku, kad nėra ko galvoti apie praeitį ir reikia eiti į priekį. Ne mažiau nei tu noriu, kad Mailui nepersiduotų tarp mūsų tvyranti įtampa.

Kažkas grėsmingo susimetė Sem viduje išgirdus Rafaelio žodžius. Suprato, kad jam reikėjo milžiniškų pastangų tai pripažinti.

– Ačiū, – padėkojo kimiu balsu. – O aš turiu tikėti, kad tu neketini skaudinti Mailo.

Įsijungus raudonam šviesoforo signalui Rafaelis pažvelgė į ją.

– Taip, turi tikėti. Visai nenoriu skaudinti savo sūnaus. To niekada nebus.

Sem nutilo pamačiusi, kaip ugningai nušvito vyro akys. Ji tuojau pat linktelėjo galvą, ir jai suspaudė gerklę.

– Gerai.

Už jų pasigirdo automobilio signalas, Rafaelis neskubėdamas ir nerūpestingai atitraukė nuo jos žvilgsnį ir važiavo toliau.

Po kurio laiko Rafaelis tarė tyliu balsu:

– Dirbsi su manimi, Sem, nes aš to noriu.

Praėjo šiek tiek laiko, ir Sem vėl pakartojo:

– Gerai. – Įnoringa moters vaizduotė piešė vaizdus, kad tarp jų kažkas pasikeitė, ir kad sumažėjo ta nuolatinė įtampa.

Didžiąją likusios kelionės dalį jie tylėjo, bet viduje Sem pasijuto lyg ir ko netekusi. Kad ir kaip būtų keista, ji jautėsi dar labiau pažeidžiama.

Sem pamatė, kad jie pasuko dvaro sodybos link, ir klausiamai kilstelėjo antakį, o Rafaelis paaiškino:

– Paprašiau asistento, kad šio to paieškotų. Savaitgaliais čia priimami lankytojai, ir jie turi veikiantį ūkį. Pamaniau, gal Mailui patiks jį apžiūrėti.

Mailas jau buvo atsibudęs šiek tiek anksčiau, ir iš užpakalinės sėdynės pasigirdo sujaudintas balselis:

– Žiūrėk, mamyte! Arkliukai!

Sem pastebėjo, kad Rafaelis žiūri į sūnų per galinio vaizdo veidrodėlį su šypsena lūpose. Jai suspaudė krūtinę, ir ji paaiškino:

– Labiausiai Mailui patinka automobiliai ir arkliai. Vienu šūviu nušausi du zuikius.

Rafaelis ilgai į ją žiūrėjo, ypač į lūpas, kurias ėmė dilgčioti. Sem iškaito ir sutriko. Kam ją vilioja tokiu žvilgsniu, kai anaiptol nėra susidomėjęs? Gal jis nevalingai susijaudina, kai netoliese pasitaiko jusli moteris? Samanta prisiminė tą pilną pykčio bučinį, kai ji bematant užsiliepsnojo, o jis tik įrodinėjo savo tiesas.

– Ar neturėtum žiūrėti, kur važiuoji? – Paklausė pabrėžtinai kaip mokytoja.

Tada Rafaelis liovėsi į ją žiūrėjęs, tačiau tarė švelniai, išdidžiai bei gundančiai:

– Cara, galėčiau vairuoti užsirišęs akis ir niekur neatsitrenkčiau.

Tą tai ji prisimena. Rafaelio lengvą ir savotiškai pavojingą žavesį. Pyktelėjusi ant savęs Sem ėmė žiūrėti į priekį ir susikryžiavo rankas ant krūtinės.

Kai jis pastatė automobilį ir jie išlipo, Mailas nebežinojo, ką daryti pirmiau: stovėti ir kruopščiai apžiūrėti automobilį ar eiti pasižiūrėti gyvūnų. Kokią akimirką berniukas atrodė tikrai nusiminęs, jį užgriuvo tokia jaudinanti pasirinkimo galimybė. Sem pervėrė kaltės jausmas – kitos kaltės – nes Mailui ligi šiol teikė įspūdžių tik vietinis parkas ir plaukimo baseinas.

Sem nustebo, kad jai nespėjus įsiterpti, Rafaelis pasilenkė prie Mailo ir pasiūlė:

– Piccolino, kai mes grįšim, automobilis tebestovės čia. Kodėl mums pirmiausia nenuėjus pasižiūrėti gyvūnų?

Mailo veidas tapo giedras kaip saulės apšviestas debesėlis, ir jis nusišypsojo parodydamas baltus dantukus.

– Klausau, kapitone, pirmiausia arkliukai. – Tada padavė Rafaeliui ranką ir ėmė traukti jį į tą pusę, kur norėjo eiti.

Akimirką Rafaelio akyse Sem pamatė neslepiamą jausmą, ir jai tai buvo taip svarbu, kad net suspaudė krūtinę. Pirmą kartą Mailas ištiesė rankutę, kad paliestų tėvą.

Segiodamasi šiltą liemenuotą striukę, Sem sekė paskui ir stengėsi nesijaudinti žiūrėdama į aukštą stiprų vyrą, o greta jo mažą guvų vaiką, tokių pat juodų plaukų.

Po keleto valandų Sem jau galėjo stebėti didvyrio garbinimo sceną, kurią buvo numaniusi. Mailas ką tik buvo paleidęs Rafaelio ranką, dabar buvo pakylėtas aukštyn ir rodė į kiaules pilname purvo aptvare.

Sem stengėsi pastebėti kokių nors ženklų, kad Rafaeliui greitai pabos – ji juk žinojo, kiek daug dėmesio Mailas kartais reikalauja, ir koks judrus yra – bet nieko nepamatė. Ją stulbino, kad vyras taip lengvai prisitaikė prie esamos padėties.

Rafaelis pažvelgė į Sem, ir ji paraudo, nes matydama Mailą ant Rafaelio rankų, susijaudino labiau, nei norėjo pripažinti.

Rafaelis surimtėjo ir tarė:

– Manau, dabar pats laikas.

Sem tuojau pat suprato. Rafaelis nori pasisakyti Mailui, kas esąs. Ją apėmė baimė. Kol Mailas nežinojo, kad Rafaelis jo tėvas, Sem lyg ir turėjo išeitį – gal tai nėra tikra. Gal tai sapnas. Bet tai buvo ne sapnas, ir ji suprato, kad nebegali priešintis. Rafaelis turi teisę pasakyti sūnui. Ir Mailas turi teisę žinoti.

Išpilta šalto prakaito Sem mėšlungiškai linktelėjo galvą.

– Gerai.

Kai Mailas nuodugniai apžiūrėjo visus gyvūnus, jie rado ramią vietelę, kur valgė dvaro sodybos kavinėje nusipirktą maistą, ir Sem švelniai paaiškino Mailui, kad Rafaelis yra jo tėvas.

Jautė, kad Rafaelis įsitempęs, ir jai suskaudo širdį. Jos sąžinė ir vėl buvo nerami.

Nenuspėjamas kaip visi trimečiai vaikai, Mailas nesureagavo, pažvelgė į Sem, tada į Rafaelį ir paklausė:

– Ar eisime dar kartą pasižiūrėti arkliukų?

Reikia pasakyti, kad Rafaelis neatrodė pernelyg nustebęs. Kai Mailas nusiropštė nuo kėdės ir nuėjo į kažką pasižiūrėti, Sem pasvarstė:

– Tikriausiai jam visko per daug…

Tačiau Rafaelis ją pertraukė ir ramiai tarė:

– Žinau, kad jis suprato. Kiek prisimenu, trimečiai vaikai daug ką pastebi ir supranta.

Kol Sem svarstė pasakytų žodžių prasmę, Rafaelis pakilo ir nusekė paskui Mailą.

Kai jie susėdo į automobilį, Mailas, sėdintis ant galinės sėdynės, ėmė be paliovos čiauškėti: Rafeli, ar matei kiaules? Rafeli, ar matei arkliukus ir ožkas? O viščiukus?

Apimta jausmų Sem žvelgė pro langą. Baigta. Rafaelis dabar iš tiesų Mailo tėvas. Kelio atgal nebėra. Taip ilgai laikė Mailą atskyrusi nuo tėvo. Ją degino ir graužė kaltės suvokimas.

Netikėtai jos ranka atsidūrė dideliame šiltame delne, ir jai sustojo širdis.

– Sem?

Pabūgusi, kad jis pamatys ją susikrimtusią, Sem, vengdama jo žvilgsnio, ištraukė ranką ir pasitrynė akį. Ji linksmai tarė:

– Man viskas gerai. Tik kažkas įkrito į akį.

Šeštas skyrius

Praėjus dviem savaitėms Sem stengėsi išanalizuoti bandymo rezultatus, tačiau kai protas atsisakė paklusti, supykusi metė rašiklį šalin. Pakilo nuo rašomojo stalo ir ėmė žingsniuoti gana dideliame gamyklos biure ir sukioti galvą į šonus, kad atsipalaiduotų raumenys.

Atrodė, jau amžiai praėjo nuo dienos, praleistos dvaro sodyboje. Po keleto dienų Mailas nedrąsiai ėmė vadinti Rafaelį tėčiu, tam Braidė pritarė plačiai šypsodamasi, Rafaelis džiaugėsi, o Sem pasijuto dar labiau pažeidžiama.

Braidė pasirūpino, kad Sem ir Rafaelis kasdien galėtų eiti į darbą kartu, ir patikino Sem, kad jai nereikės sukti galvos dėl Mailo priežiūros. Taigi per pastarąsias dvi savaites nusistovėjo tokia tvarka, kad Rafaelis veda Mailą į vaikų darželį kartu su Sem ar be jos, tada jiedu važiuoja į darbą ir grįžta, kai Mailui ateina laikas vakarieniauti. Tačiau Sem parodė ryžtingumą ir pareikalavo, kad trečiadieniais tedirbtų pusę darbo dienos, nes tokios tvarkos anksčiau laikėsi jiedvi su Braide.

Be to, jai prireikė parodyti valią, kai Rafaelis pradėjo imti viską į savo rankas. Vieną vakarą grįžę namo jie rado virtuvėje virėją, o Rafaelis atsargiai užsiminė, kad neteisinga, jog Braidė, kuri prižiūri Mailą, dar turi jiems gaminti valgį.

Nereikia nė sakyti, Sem puikiai matė, kad Braidė ne ką teatsiliko nuo Mailo – ji taip pat garbino Rafaelį. Dabar Rafaelis beveik kiekvieną vakarą paguldydavo Mailą į lovytę ir skaitydavo jam knygelę, o Sem pirmą kartą per visą tą laiką pasijuto nereikalinga.

Vykstant permainoms ir sumaiščiai, Sem teikė džiaugsmo tik tai, kad vėl dirba tiriamąjį darbą ten, kur automobiliai ir jų varikliai vos už kelių žingsnių. Ją nustebino Rafaelio gamyklos Anglijoje mastai. Tai buvo įrodymas, kaip toli jis pažengė per tuos trejus su puse metų. Kaip specialistė, būtų kažin ką atidavusi, kad būtų galėjusi dalyvauti tame procese, o ir dabar vadovavo grupei inžinierių bei mechanikų, kurie dėl Rafaelio neribotų investicijų visą savo kompetenciją skiria automobilių naujausių technologijų vystymui.

Viską nustelbė tai, kad ji dirbo pas Rafaelį. Vėl tokioje vietoje, kurioje nei tikėjosi, nei norėjo būti. Samanta jautėsi lyg vėl būtų ta mergaitė – nepatyrusi studentė, įsižiūrėjusi savo viršininką. Atidžiai jį stebinti. Jaučianti jį. Paraustanti jų žvilgsniams susitikus. Toks jausmas kėlė susierzinimą ir žemino. Ypač kai Rafaelis atrodė toks šaltas ir visaip stengėsi vengti Sem. Kreipdavosi į ją tik prie žmonių. Nesistengė užtikti jos vienos.

Net važiuodami į gamyklą ir atgal į namus, jie kalbėdavosi daugiausia apie Mailą ir darbą.

Sem sugniaužė kumščius, jai maudė visą kūną. Buvo patenkinta. Tikrai buvo patenkinta. Nenorėjo, kad istorija pasikartotų. Nė už ką gyvenime. Buvo paprasčiau, kai Rafaelis jos nekentė; dabar, kai tarp jų įsivyravo tos netvarios paliaubos, bendrauti tapo sudėtingiau.

Sem pažvelgė į sieninį laikrodį ir pamatė, kad jau vėlu. Paprastai Rafaelio asistentas paskambindavo ir pranešdavo, kad Rafaelis jau išeina. Liovusis apsimetinėti, kad dirba, o ne laukia Rafaelio, Sem nutarė baigti darbą ir pati jį susirasti. Praneš jam, kad važiuoja namo. Jis pasiūlė jai naudotis vienu iš automobilių, jei kada prireiktų, taigi dabar turbūt pats laikas parodyti šiokią tokią nepriklausomybę.