Nuoskauda, kurią Sem pajuto išgirdusi šiuos Rafaelio žodžius, kėlė jai apmaudą. Jis atrodė kietas ir nepajudinamas, lyg jai prieš akis stūksotų granito uola. Mintis, kad jie kada nors galėtų draugiškai susitarti, atrodė didžiausia pasaulyje kvailystė. Tačiau jai tarp kojų į kelnaites nemaloniai trynėsi paburkusios sudrėkusios odos klostės. Norėjosi klykti – taip ją nuvylė neklusnus kūnas.

Šiek tiek anksčiau, prieš užmigdamas Mailas jos paklausė tyliu neryžtingu balsu:

– Ar tas vyras… tas Rafaelis… neužmirš rytoj manęs pavėžinti savo automobiliu?

Iš pykčio, jog Rafaelis tvirtina, kad deda visas pastangas ir galvoja apie Mailo gerovę, o iš tikrųjų tik rūpinasi kaip jai įgelti, Samanta staiga pratrūko.

– Gal tu ir aukoji savo gražų gyvenimą dėl sūnaus, Rafaeli, bet kas bus, kai tau atsibos ir norėsi ištrūkti? Mailas kalbėjo apie tave visą dieną. Jis baiminasi, jog užmirši jį rytoj pavėžinti. Panašu, kad vaikas tuojau ims tave garbinti kaip didvyrį, ir smarkiai nusivils, jei pavedžiojęs už nosies veikiai dingsi iš jo gyvenimo.

Sem sunkiai kvėpavo.

– Štai ko visą laiką bandau išvengti. Mailas pažeidžiamas. Jis nesupranta, kas tarp mudviejų vyksta. Gali bausti mane kaip nori, Rafaeli, tačiau šiuo metu svarbu Mailas. Nenoriu, kad dar kartą tektų atsiprašinėti.

Rafaelis atrodė neperprantamas, tačiau Sem jautė kylančią įtampą.

– Kodėl manai, kad laikui bėgant dingsiu iš Mailo gyvenimo?

Žodžiai buvo ištarti tyliai, bet Sem pajuto už jų slepiamą didžiulį pyktį.

– Žinai, apie ką kalbu. Juk nepasiliksi čia visą laiką. Anksčiau ar vėliau išvažiuosi. Mailas bus sumišęs. Nusiminęs.

Sem jautė, kad tą patį gali pasakyti ir apie save, apie tai, ką ji patyrė.

Iš baimės, kad Rafaelis žengė žingsnį arčiau, Sem ėmė trūkčiojamai kvėpuoti. Nevalingai atsitraukė.

– Manau, kad tai prastas sumanymas. Turėtum išsikraustyti, kol Mailas dar per daug neprisirišo. Gali mus lankyti. Tada jis ne taip nusimins, kai tu išvyksi… Turėsime nusibrėžti tam tikras ribas.

– Sakai, ribas? – Ėmė ryškėti Rafaelio akcentas. – Ar tokias, kokias nusibrėžei nusprendusi, kad geriausias sumanymas nepasakyti man apie sūnų?

– Kalbi juk ne… apie įsipareigojimą, Rafaeli. Juk pats man keletą kartų kartojai. Vaikui įsipareigojame visam gyvenimui.

Rafaelis dabar buvo taip arti, kad Sem matė tikras kibirkštis, skriejančias iš jo žalių akių gelmės.

Jis šnypštė žemu ir pašaipiu balsu.

– Kaip drįsti kalbėti su manimi iš aukšto? Tau teko tai patirti, pagimdei kūdikį, ir judu susiejo natūralus ryšys – tu nusprendei neleisti man to patirti. Dabar aš turiu tikslą užmegzti ryšį su sūnumi, kurio asmenybė jau beveik susiformavusi. Jam neteko patirti natūralaus tėvo ir sūnaus ryšio. Tu atėmei tai iš mūsų.

Rafaelis stovėjo priešais Samantą ir jai buvo sunku susikaupti jaučiant jo karštį ir muskuso kvapą. Pyktis joje kovojo su karštesniais ir grėsmingesniais jausmais.

– Savo sūnui galiu įsipareigoti visam gyvenimui. Tai nesunku. O jei kada nors išvyksiu, jis žinos, kad aš jo tėvas. Jis bus mano gyvenimo dalis, kaip oras, kuriuo kvėpuoju.

Vyras persmeigė ją žvilgsniu.

– Žinau tai, Sem. Dabar esu Mailo gyvenimo dalis, ir tavo, ir trauktis neketinu. Esu jo tėvas ir nevengsiu tos atsakomybės. O mudu turime išmokti sugyventi.

Sem laikė taip stipriai suspaudusi rankas, kad pabūgo, jog kraujas liausis cirkuliavęs ir nebepasieks smegenų.

– Noriu pabandyti su tavimi sugyventi, Rafaeli. Tačiau kada nors juk turėsi man atleisti, nes be atleidimo viskas liks kaip buvę.

Kai Sem išėjo, Rafaelis dar ilgai stovėjo, o širdis smarkiai plakė. Moteris nė nesuvokė, kaip arti jis buvo, kad būtų ištiesęs rankas, prisitraukęs ją ir išragavęs.

Kada nors juk turėsi man atleisti.

Pirmą kartą Rafaelis nepajuto kylant pykčio. Vietoj to jis mąstė apie tą dieną klinikoje ir išblyškusį Samantos veidą. Prisiminė, kaip jį užvaldė baimė, ir kaip pajuto gėdingą palengvėjimą, kai suprato galįs bėgti neatsigręždamas, atsikratęs Sem ir jam kilusių jausmų.

Pirmą kartą Rafaeliui kilo klausimas: ar būdamas jos vietoje būtų pasielgęs taip pat? Jei jam būtų pasirodę, kad šio kūdikio nenori vienas iš tėvų? Tai nebeatrodė taip paprasta. Rafaelis turėjo pripažinti ir savo atsakomybę.

Visiškai netikėtai išniro prisiminimas, kaip vieną naktį jiems gulint lovoje Sem ėmė atvirauti. Rafaelis bodėjosi ir vengė nuoširdžių pokalbių, kuriuos moterys įsigudrina pradėti po sueities, tačiau tuokart buvo kitaip. Sem apie kažką prakalbo, bet tuojau liovėsi. Jai užsiminus apie savo santykius su tėvu, jis paragino pasakoti toliau. Tada Sem papasakojo, kaip vieną naktį, tada ji buvo maždaug šešerių, negalėjo užmigti. Nulipusi mergaitė pamatė tėvą, tyliai verkiantį priešais žmonos – Sem motinos – nuotrauką.

Sem tada pasakojo:

– Jis kalbėjosi su ja… su nuotrauka. Klausė, ką daryti su manimi, kaip su manimi elgtis, nes esu mergaitė. Jis sakė: Jei būtų berniukas, žinočiau, ką daryti… bet dabar nežinau, nei kaip elgtis, nei ką jai sakyti.

Tada Sem giliai atsiduso.

– Taigi tą naktį užlipau į vonios kambarį antrame aukšte, susiradau žirkles ir nusikirpau plaukus. Jie buvo man ligi juosmens. Kai rytą mane pamatė mūsų namų ekonomė, ji suspiegė ir išmetė iš rankų lėkštę.

Sem iš liūdesio perkreipė lūpas.

– O tėvas nieko nepastebėjo – buvo per daug įsigilinęs į užduotį, kurią bandė išspręsti. Maniau galėsianti būti jam sūnumi…

Rafaelis prisiminė pajutęs kylant gailestį. Suprato, kodėl Sem taip nepasitiki savimi, kad laiko užgniaužusi įgimtą jausmingumą. Jis taip pat buvo patyręs, ką reiškia turėti nelinkusį bendrauti tėvą. Nors vaikystėje leido laiką su tėvu, iš to Rafaeliui nebuvo jokios naudos, nes motinos paliktas tėvas jautė didžiulį kartėlį ir retai kreipė į sūnų dėmesį. Rafaelis svarstė, kad jo pastangos atkurti šeimos automobilių pramonę turbūt buvo bandymas užmegzti ryšį su tėvu.

Tą savaitgalį Rafaelis leido Sem pasilikti jo palazzo. Tą savaitgalį jis atidėjo svarbią verslo kelionę, nes taip geidė Samantos, kad negalėjo išvykti. Po to savaitgalio, būdamas nuo jos toli, suprato, kad ji jam kelia pavojų.

Ir įrodė sau, kad niekas nepasikeitė. Sem jam tebekelia pavojų, ir jis neturi užsimiršti.

Kitą dieną Rafaelio automobilyje Mailas nenustygo iš susijaudinimo. Tai buvo naujausio modelio Falkonės kelių automobilis – trečiasis modelis, išriedėjęs iš gamyklos nuo to laiko, kai Rafaelis ėmė vadovauti bankrutuojančiai bendrovei.

Jis buvo visai nepritaikytas vaikams vežioti, bet Rafaelis Sem nustebino. Moteris pastebėjo, kad jis kažkur susirado vaikišką automobilinę kėdutę ir pritvirtino ją prie užpakalinės sėdynės. Kaskart, kai Sem atsigręždavo pažiūrėti į Mailą, vaikas šypsojosi lyg pakvaišęs. Ji net apgailestaudama papurtė galvą, kai Rafaelis ramiai ir su pasitikėjimu išsuko iš įvažiavimo į kelią.

Sem bandė nekreipti dėmesio į jo didžiules rankas, laikančias vairą ir pavarų perjungimo svirtį. Puikiai vairuojantis automobilį vyras neabejotinai gundo – ypač vairuojantis tokį kaip šis, kuris yra ne tik automobilis, bet ir meno kūrinys. Rafaelis buvo keliantis pasitikėjimą vairuotojas, o ne toks, kuris norėdamas padaryti įspūdį, lekia didžiuliu greičiu.

Iš automobilio galo sklido linksmi šūksniai – tai Mailas mėgdžiojo variklio skleidžiamus garsus. Sem pajuto virpčiojant širdį, bet nekreipė dėmesio. Pavojinga. Po praeito vakaro jaudinančio pokalbio tebebuvo įsitempusi. Kaip ir reikėjo tikėtis, blogai miegojo ir dabar jautėsi nekaip. Šį rytą per pusryčius vengė pakelti į Rafaelį akis ir leido Mailui būti dėmesio centre ir reikalauti dėmesio iš namuose atsiradusios patrauklios asmenybės.

Rafaelis, rodos, irgi norėjo prasiblaškyti, o Sem tik svarstė, ar paėmė jis jos žodžius domėn. Ar yra pasirengęs jai atleisti?

Sem pastebėjo, kad jiems už nugaros tapo tylu, ir atsigręžė pažiūrėti: gal Mailas užmigo? Rafaelis irgi pažvelgė į tą pusę, Sem vėl ėmė žiūrėti į priekį ir tarė pernelyg jau dusliu balsu:

– Šiandien jis toks susijaudinęs… Šiaip jis dieną jau nebemiega, bet kartais nuovargis jį priveikia.

Samanta plepėjo toliau, bet jai buvo baugu, kad teks būti arčiau Rafaelio, kai rytoj pradės su juo dirbti. Ji pasiryžo ir pažvelgė į jį iš šono. Bruožus jis paveldėjo iš savo protėvių Italijos aristokratų.

– Paklausyk, Rafaeli, dėl to, kad dirbsiu gamykloje… – Ji pastebėjo, kad jis sukando dantis ir skubiai tęsė: – Praeitą vakarą pats man sakei, jog taip elgiesi, kad galėtum mane stebėti. Kuo puikiausiai galiu dirbti universitete. Po praeito vakaro nesuprantu, ar bus geriau, jei dirbsime kartu.

Dabar jis gniaužė vairą, ir Sem pažvelgė į tas didžiules ir stiprias rankas. Prisiminė, kaip vyras jomis aistringai tyrinėjo jos kūną.

Ji išsiblaškė ir vos išgirdo, kai Rafaelis nenoriai pripažino žemu balsu:

– Neturėjau to sakyti. Nebuvau visiškai atviras.

Sem nurijo seilę ir pažvelgė į jį.

– Nebuvai atviras? – Kažkur joje įsižiebė kibirkštėlė, kurios ji nepajėgė užgesinti, kad save apsaugotų.

– Šiaip ar taip, – priminė jis, – susisiekiau su tavimi dėl darbo prieš tai, kai sužinojau apie Mailą, o tu atsisakei išklausyti.

Ją vis dar tebekaustė baimė.

– Taip, – ji tyliai patvirtino. – Buvau sukrėsta, išgirdusi tavo balsą.

Rafaelis dirstelėjo į ją ir pašiepė:

– Gali ir nesakyti. – Jis vėl žvelgė į kelią. – Esmė ta, kad žinojau apie jūsų vykdomą tyrimą. Skaičiau apie jus straipsnį žurnale Automotive Monthly ir supratau, kad pirmaujate kinetinės energijos regeneravimo sistemų tyrimo srityje.

Maža kibirkštėlė Sem viduje užgeso. Žinoma, jis tik ieškojo naudos profesinėje srityje.

– Suprantu, – atsakė ji. – Ir dėl to panorai su manimi susisiekti?

Rafaelis gūžtelėjo pečiais, sujudėjusiais po odiniu švarku, sulamdytu ir taip nutrintu, kad net skaudu žiūrėti. Po velnių… Sem mintyse nusikeikė. Kodėl viskas krypsta į kūniškumą, kai jo žodžiai taip žeidžia? Ji ryžtingai nusisuko.