Abby Green - Nebijok norėti daugiau

Sem viduje viskas tik susitraukė, nes blykstelėjo susidomėjimo kibirkštėlė. Akimirką net užsimiršo.

Tačiau Rafaelis nebelaukė atsakymo ir pasilenkė, kad matytų Mailo akis. Be abejo, kai buvo paminėti automobiliai, berniukas klausėsi ausis pastatęs.

– Manau, norėtum, kad rytoj pavėžinčiau savo automobiliu?

Mailo akys nušvito, ir jis tuojau pat pažvelgė į Sem su tokia maldaujančia veido išraiška, kad tik turintis akmeninę širdį būtų neleidęs.

– Gerai… jei tik Rafaelis rytoj norės. Gal jis bus pavargęs ar…

Rafaelis ją pertraukė, balse buvo justi šaltukas.

– Nebūsiu pavargęs.

– Bet šįvakar išeini, – priminė Sem.

Staiga jos galvoje kilo mintis apie Rafaelį su blondine – įsivaizdavo, kaip jis paryčiais partykina namo kaip koks neklaužada studentas, susitaršęs ir nesiskutęs.

Bet jis purtė galvą ir žvelgė su pašaipa, lyg skaitytų gėdingas jos mintis.

– Nebūsiu pavargęs, – pakartojo.

Kai jis išėjo iš virtuvės, Sem šį tą prisiminė ir išsekė paskui. Vilkdamasis odinį paltą, Rafaelis į ją atsisuko, ir ji padavė jam raktą.

– Atsarginis laukujų durų raktas.

Jis priėjo, ištiesė ranką, ir jų pirštai susilietė. Sem ranką nutvilkė elektros srovė, ji tuojau pat ją atitraukė, lyg būtų pajutusi karštį, o raktas nukrito ant grindų. Iš gėdos Sem užsiliepsnojo skruostai, ji pasilenkė ir Rafaeliui nesuskubus pakėlė raktą nuo grindų ir vėl padavė jam vengdama žiūrėti į akis.

Po akimirkos, jos didžiausiam palengvėjimui, jis jau buvo už durų. Ji apsisuko, giliai įkvėpė oro, ir jai nebelabai rūpėjo, kad Mailas, pribėgęs prie svetainės lango, žiūri į nuvažiuojantį automobilį. Bendraudama su šiuo vyru turės tvardytis, kitaip savaitės pabaigoje bus visai subyrėjusi į šipulius.

Kai Sem tą vėlų vakarą jau gulėdama lovoje išgirdo daug reiškiantį galingo variklio burzgimą, pažvelgė į laikrodį ir nepatikėjo savo akimis. Dar ne vidurnaktis, o Rafaelis jau namie? Namie. Ji nusivaipė, nes ta mintis taip lengvai atėjo į galvą.

Jausdamasi lyg paauglė, bet nieko negalėdama sau padaryti, ji išlipo iš lovos, nuėjo prie lango ir šiek tiek atitraukė užuolaidas. Širdis smarkiai plakė. Rafaelis dar buvo neišlipęs iš automobilio, ir net iš ten ji matė, kaip jis rankomis tvirtai gniaužia vairą.

Sem kilo kraupus jausmas, kad vyrui regis, jog vairas tai jos kaklas. Durelės staiga atsidarė, ir jis išlipo – milžiniška figūra iškilo šalia elegantiško žemo automobilio. Kitu atveju Sem būtų ėmusi pagarbiai dūsauti – tokios pribloškiančiai tobulos buvo jo kūno linijos.

Žiūrėdama į stovintį Rafaelį, Sem kokią akimirką sulaikė kvapą. Vyras dėvėjo smokingą. Praeityje buvo patyrusi, kad biure jis turi drabužinę ir pilną spintą drabužių. Jis buvo prasegęs marškinius, o neparišta varlytė valiūkiškai karojo.

Rafaelis uždarė automobilio dureles, ir tada ji nustebo pamačiusi, kad jis nugara atsirėmė į automobilį, giliai susikišo rankas į kišenes ir sukryžiavo kojas. Jis žvelgė žemyn ir atrodė toks be galo vienišas, kad Sem pasijuto lyg vujaristė. Prieš jos valią jai suspaudė širdį.

Vėl jį pamačiusi, Samanta taip apstulbo, kad nė nesusimąstė, koks jis buvo sukrėstas, kai sužinojo turįs sūnų. Jis niekada jai neatleis.

Sem greitai užtraukė užuolaidą ir atsigulė į lovą, viduje jausdama stingdantį šaltį. Netrukus išgirdo atidarant ir uždarant laukujes duris, o tada sunkius žingsnius. Kokią akimirką sulaikė kvapą, nes pasirodė, kad jis sustojo prie jos durų, bet netrukus išgirdo tyliai uždarant dar vienas duris ir trūkčiojamai atsikvėpė.

Maždaug po valandos Sem liovėsi apsimetinėti, kad bando užmigti. Nubloškė apklotus ir tyliai ištapeno iš miegamojo. Visur buvo tylu ir ramu. Ji užėjo pažiūrėti Mailo, kuris kietai miegojo išsitiesęs skersai lovos, tada nuėjo į virtuvę atsigerti vandens. Jau buvo virtuvėje, kai suprato esanti ne viena.

Apstulbusi šūktelėjo, kai pamatė Rafaelį, dėvintį pablukusius džinsus pažemintu liemeniu, basomis kojomis ir su marškinėliais, virtuvės kampe ramiai keliantį kavos puodelį prie lūpų.

Ji prispaudė ranką prie krūtinės, kur smarkiai plakė širdis.

– Išgąsdinai mane. Maniau, kad jau miegi.

Rafaelis pašaipiai kilstelėjo antakį.

– Tik jau nesakyk: juk negalėjai užmigti, kol neįsitikinai, kad grįžau į namus sveikas ir gyvas.

Sem piktai dėbtelėjo, jai nepatiko, kad jis pamatė ją tokią: užsimiegojusią, dėvinčią tik kelnaites ir nudėvėtus marškinėlius V formos iškirpte.

Ją apėmė pyktis. Pyko dėl to, kad visą dieną be paliovos galvoje sukosi pavydulingos mintys apie vienintelį žmogų – jį. Kad ji šitaip susidūrė su juo tokioje vietoje, kur tarėsi esanti saugi. Blogiausia, pyko ant savęs, kad nepasakė apie Mailą tada, kai reikėjo.

Apimta jausmų ir pabūgusi, kad Rafaelis tai pastebės, ji nužingsniavo prie kriauklės.

– Tik išgersiu vandens. Negaliu užmigti, bet ne dėl to, kad man rūpėtų, pareisi namo ar ne.

Melas.

Tekant vandeniui, išgirdo jo balsą.

– Ir aš negaliu užmigti.

Sem prisiminė, koks jis atrodė vienišas, kai stovėjo lauke prieš įeidamas į vidų. Dabar jautėsi kalta, kad tai matė. Pasisuko abiem rankomis laikydama stiklinę, jautėsi sutrikusi.

Ji pažvelgė į kavos puodelį ir pašaipiai pastebėjo:

– Na, vargu ar tai padės.

Rafaelis gūžtelėjo pečiais ir dideliais gurkšniais išgėrė kavą iki paskutinio lašo. Tada pastatė puodelį.

– Kai negaliu užmigti, imuosi darbo.

Jis įtemptai į ją žiūrėjo, ir Sem ėmė dilgčioti kūną. Ji tvirčiau suspaudė stiklinę.

Jis tęsė:

– Bet turbūt turiu tavęs atsiklausti, kadangi esu svečias tavo namuose?

Sem vėl apėmė pyktis. Pyko, nes akimirką pamanė, kad Rafaelis silpnas.

– Bet juk tu lyg ir ne svečias, tiesa? Esi čia, kad mane nubaustum, nes negali man atleisti, kad nepasakiau tau apie sūnų.

Sem susijaudino ir pastatė stiklinę, šliūkštelėjusi per kraštą vandens. Ji suspaudė rankas ir užsipuolė Rafaelį.

– Aš atsiprašau, gerai? Atsiprašau, kad nepasakiau apie Mailą. Turėjau pasakyti, bet to nepadariau. Atleisk.

Rafaelis susikišo rankas į kišenes ir stovėjo nejudėdamas. Aplink juos oras įkaito ir ėmė kibirkščiuoti. Vyras atrodė ramus, bet Sem matė, kad jis įsitempęs lygiai kaip ir ji.

– Kodėl?

Vienas žodis, paprastas klausimas, o Sem pajuto, lyg kažkas ima byrėti. To jis jos dar neklausė. Klausė, kaip ji galėjo, bet ne kodėl.

Ji žvelgė žemyn, lyg nevalingai gindamasi apsikabino save rankomis, nepajuto, kad išsišovė krūtys, nepamatė, jog akimirką Rafaelis žvelgė į jas, o jo skruostus užliejo raudonis. Ji tik jautė, kad ją apima sumaištis. Niekada neturės pakankamai drąsos prisipažinti jam apie savo nuoskaudą ir apie slaptą nuojautą, kad pagrindinė paskata buvo tas ką tik užgimęs jausmas. Ji pernelyg gėdijosi.

Ji pasiryžo ir pakėlė žvilgsnį. Prieblandoje spindėjo Rafaelio akys.

– Tai dėl to, apie ką jau tau pasakojau, Rafaeli. Buvau sukrėsta. Ką tik sužinojusi, jog esu nėščia, vos nepraradau kūdikio. Visko buvo… per daug. Ir iš tikrųjų buvau įsitikinusi, kad tau vis tiek – kad tau geriau, jei pasitraukčiau ir daugiau nebeįkyrėčiau.

Ji vos krūptelėjo pamačiusi, kaip jis sukando dantis, bet kalbėjo toliau.

– Negavau jokios paramos iš tėvo. Niekada. Nors jis mane užaugino, ir gyvenome kartu. Jis nemokėjo su manimi bendrauti. Nežinojo, ko man reikia. Manau… maniau teisingai elgiausi neleisdama Mailui nieko panašaus patirti.

Rafaelis sukryžiavo rankas, išryškėjo raumenys. Tie žodžiai buvo kupini kažin kokios potekstės. Kažko jautraus. Ji tematė galingą figūrą. Liekną ir tvirtą.

– Neturėjai teisės.

Sem pažvelgė į jį malšindama geidulius kūno, troškusio būti nepavaldaus protui. Įsiaudrino, lyg nieko tarp jų nebūtų įvykę. Lyg jis būtų liovęsis jos nekęsti.

– Žinau, – tarė ji griežtai. – Tačiau taip yra, ir tegul taip lieka, nes Mailas paims viską už gryną pinigą – ypač, kai dabar čia gyveni.

Išgirdus tokį pareiškimą, Rafaeliui sukilo pyktis. Jis sukryžiavo rankas negalėdamas paslėpti nusivylimo. Sem stovėjo priešais jį, ir, nepaisant įtemptų santykių bei pasakytų žodžių, jis aiškiai pajuto norą nutraukti jai per galvą tuos menkus marškinėlius, pasiguldyti ant stalviršio ir smigti taip giliai, kad nebeliktų jokių minčių, ir prašviesėtų galva.

Kai Samanta įėjo į kambarį, jis matė tik gundančiai iškilusias stangrias krūtis ir pro ploną audinį išryškėjusius spenelius. Jos bemiegant susitaršę plaukai priminė jam tą akimirką, kai ji apžergė jį ir judėjo atlošusi galvą…

Įsisiautėjo aistra. Nepadėjo ir tai, jog bandydamas sau įrodyti, kad Sem nėra jo užvaldžiusi, ir pats nepastebėjo, kaip dalykiniame pobūvyje ėmė meilintis draugo meilužei. Flirtavo su mergina, davė jai savo vizitinę kortelę – troško gundyti, kad būtų patenkinti žemiausi instinktai. Elgėsi taip, kaip jam buvo nebūdinga, tik įžeidė savo draugą Andrėją Ksenakį, o nieko neįrodė.

Paaiškėjo tik tai, kad dar labiau trokšta Samantos.

Jis jos nekentė. Tačiau geidė. Ir jam reikėjo sūnaus.

– Palikti taip, kaip yra? – paklausė jis klaidinančiai švelniu balsu, ir ėmė viduje džiūgauti, pamatęs jog Sem pabalo. – Manau, kad įrodžiau esąs pakankamai nuolaidus savo sūnaus ir tavo klastos atžvilgiu.

Tai buvo Rafaelio atsakas į Sem vos ne globėjišką toną bei savo paties pyktį dėl ne laiku prasiveržusios aistros.

Jis perkreipė lūpas.

– Argi iš tiesų manai, kad apsigyvenčiau priemiestyje, jei nemanyčiau, kad taip yra geriau mano sūnui? O gal manai, kad noriu, jog dirbtum gamykloje dėl kokios kitos priežasties, o ne dėl to, kad sekčiau klastingus tavo žingsnius?

Dėl tokių žodžių Sem tik dar labiau išbalo, o Rafaelis pasijuto, lyg kas jį būtų giliai pervėręs, bet nebegalėjo liautis kalbėjęs.

– Tu mus pastatei į šią padėtį, nes pasirinkai tokį kelią. Nes esi įsitikinusi, jog tik tu viena žinai, ką daryti, kad būtų gerai. Na, dabar ir aš šį tą suprantu, ir tu turėsi su tuo taikytis. Samanta, žinok, dabar bus taip.