Jis stebino ją, kad nevengė rankų darbo, nesibaimino išsitepti, kad visada žinojo daugiau nei visi darbuotojai drauge, buvo stulbinamai sumanus bei protingas. Pramonės šakoje, kur paprastai viešpatauja vyrai, Samanta sutiko daugiau gamykloje dirbančių moterų nei per visus savo studijų metus. Čia tikrai buvo vadovaujamasi lygių galimybių principu.

Samanta pajuto, kad kiekvieną dieną stengiasi pamatyti Rafaelį, o susidūrusi su jo žvilgsniu – tie susidūrimai darėsi vis dažnesni – nusukdavo akis į šoną kaip nepatyrusi mokinukė. Ji buvo nekalta – tiesiogine prasme. Vaikystę praleido su abejingu tėvu ir buvo taip įnikusi į knygas, jog nė nepakeldavo galvos – jos paauglystė buvo gana nuobodi ir rami. Tuo metu, kai bendraamžės bandė susitikinėti su berniukais, Sem veltui stengėsi rasti ryšį su savo išsiblaškiusiu, bet talentingu tėvu. Braidę buvo apėmusi visiška neviltis, ir ji liovėsi įkalbinėjusi mergaitę išeiti iš namų ir pasilinksminti, užuot rūpinusis mokslais bei tėvu.

Ir štai paradoksas: nors ją žavėjo vyriška specialybė – kad ir jos gautas darbas – ji visada troško jaustis moteriškesnė. Kaip tik šiuo slaptu merginos troškimu visai atsitiktinai pasinaudojo Rafaelis. Vien tik nuo jo žvilgsnio Sem pasijuto moterimi pirmą kartą gyvenime.

Vienas iš pirmų jų pokalbių vyko prie sudėtingo variklio. Kiti stažuotojai ir inžinieriai netrukus nuėjo šalin, ir Sem norėjo pasekti jų pavyzdžiu, bet Rafaelis pastvėrė ją už riešo. Jis bematant ją paleido, bet oda toje vietoje dar ilgai degė, o pilve kilo tikras gaisras.

– Taigi, – domėjosi jis gundančiu balsu: – Iš kur toks susidomėjimas ir potraukis varikliams, panele Rurk?

Panele Rurk nuskambėjo šiek tiek pašiepiamai, lyg tai būtų koks jų slaptas sutartinis ženklas. Sem buvo pakerėta ir atsakė jam ne tuojau pat. Mergina gūžtelėjo pečiais, nukreipė žvilgsnį į šalį nuo skvarbių vyro akių, kurios ir kėlė jai džiugesį, ir baugino.

– Mano tėvas buvo profesorius fizikas, taigi augau mokslinėje aplinkoje. O mano senelė… tėvo motina… buvo airė, bet per Antrąjį pasaulinį karą atsidūrė Anglijoje, dirbo keliose automobilių gamyklose. Matyt, ji mėgo šį darbą ir turėjo jam įgimtą potraukį – tokį didelį, kad net karui pasibaigus keletą metų tęsė šį darbą, tada grįžo namo ir ištekėjo. – Sem vėl gūžtelėjo. – Manau, čia mūsų šeimos pomėgis.

Dabar Sem mąstė apie save jauną ir nepatyrusią ir pasijuto nejaukiai. Buvo tokia atvira, ir ją buvo lengva suvilioti. Pakako tik vieno svaiginančio bučinio Rafaelio biure, ir ji jam atsivėrė, pamiršusi, kad patirtis moko būti kuo toliau nuo bejausmių žmonių.

Jis šnabždėjo jai, kad ji jausminga, gundanti, graži, ir ji sutirpo. Mergaitė, kuri brendo nekreipdama dėmesio į savo seksualumą, neturėjo priemonių apsiginti nuo prityrusio, rafinuoto viliotojo Rafaelio.

Į meilės sūkurį ji įpuolė greičiau nei Alisa iš Stebuklų šalies į Triušio olą. Kaip Alisos, taip ir jos gyvenimas visiškai pasikeitė: gražios suknelės, svaigūs pasimatymai – vieną vakarą Rafaelis net nuskraidino ją sraigtasparniu į Veneciją vakarieniauti.

Paskui jiedu mylėjosi. Jis atėmė jai nekaltybę švelniai, ko ji nesitikėjo iš įgudusio suvedžiotojo. Tai jaukė protą, veikė kaip narkotikas. Sem nebežinojo ką ir manyti, nes nė neįsivaizdavo, kad nepatrauklus vos ne berniokiškas jos kūnas galėtų ką nors jaudinti – ką jau kalbėti apie tokį vyrą kaip Rafaelis Falkonė, galėjusį rinktis gražiausias pasaulio moteris.

Per trumpą jų romaną jis perspėjo: Samanta, tik neįsimylėk manęs. Nesitikėk, negaliu tau pasiūlyti ko nors daugiau… Tačiau ji nesiklausė. Tarė sau, kad jis turėjo ką nors jausti, nes besimylėdami lyg ir buvo peržengę šios žemės ribas ir pasiekę gelmę.

Tačiau tuokart Samanta tik nusijuokė ir, nenorėdama pasirodyti naivi, nerūpestingai tarė: Nesirūpink, Rafaeli! Suprask, ne kiekvienai tavo sutiktai moteriai lemta tave įsimylėti. Žinau, kas tai yra. Tai tik seksas.

Prisivertė ištarti tai balsu, nors jautėsi lyg durtų peiliu sau į pilvą ir smeigtų dar giliau. Tada visai neturėjo patyrimo ir jautėsi lyg atsidūrusi Atlanto vandenyno viduryje. Žinoma, sakė netiesą. Iš tikrųjų tik vergiškai pasidavė pražūtingam Rafaelio žavesiui, kaip bet kuri kita silpna moteris.

Jei jau taip, jis davė jai gerą pamoką. Trumpą akimirką ji buvo pametusi galvą ir pamiršusi, kad jei viskas atrodo kaip sapnas, ir jauti, jog sapnuoji, tada tai išties tėra sapnas. Tikrovė buvo daug paprastesnė, ir jai buvo lemta į ją sugrįžti. Su Mailu ar be jo.

Kumščiuodama po galva pasidėtą pagalvę lyg taip galėtų tolyn nustumti visus prisiminimus, Sem sumerkė akis ir davė sau pažadą nė akimirką neišsiduoti, kaip smarkiai šis vyras ją įskaudino.

– Mamyte, tas vyras tebėra čia. Jis žemai, kambaryje, kur knygos.

Sem pajuto, kad sūnus nelabai jau švelniai ją purto ir atsimerkė. Pagaliau bus užmigusi prieš išauštant. Vėl. Mailo akys buvo didžiulės, Sem su vargu atsisėdo, prisitraukė jį sau į glėbį ir pajuto skrandžio spazmus prisiminusi, kas pas juos yra.

– Jau sakiau tau, kad jis pagyvens pas mus kurį laiką, argi pamiršai? – mieguista priminė ji.

Mailas linktelėjo galvą ir paklausė:

– Bet kurgi jo namai?

Sem kreivai šyptelėjo. Iš kur jos mažam sūneliui žinoti, kad jo tėvui priklauso daugybė namų visame pasaulyje.

– Jis neturi namų čia, Londone.

– Gerai. – Mailas išsiropštė iš lovos ir žaviai pažvelgė į mamą. – Gal dabar galime valgyti Cheerios?

Sem išlipo iš lovos ir siekė paimti chalatą – o tada persigalvojo, nes įsivaizdavo, kaip Rafaelis kandžiu bei tiriančiu žvilgsniu nužvelgs nudėvėtą apdarą. Be abejo, ims svarstyti, ką ypatingo joje pamatė.

Nepatenkinta, kad ją valdo mintis, ką pagalvos Rafaelis, pasirinko džinsus bei ploną sportinį nertinį ir į kuodelį susuko miegant išsitaršiusius plaukus. Nepasidažė. Keiksnojo save. Galų gale juk neketina jo vilioti.

Mailas šokinėjo aplink, o tada liovėsi.

– Ar… ar manai, kad jis irgi valgys Cheerios? – Sūnelis atrodė juokingai apstulbęs. – O kas, jei jis suvalgys mano Cheerios?

Sem pasilenkė ir žnybtelėjo Mailui į nosį.

– Kol aš čia, jis nė nepalies tavo Cheerios. Kad ir kaip būtų, tikrai žinau, kad jis per pusryčius geria tik kavą.

Kažkas sugniaužė jai širdį prisiminus tingius rytmečius, kai Rafaelis su malonumu ją maitino, o pats nevalgė, ir jai buvo smagu.

– Ak, – pareiškė Mailas eidamas iš kambario. – Kava – tfu.

Sem girdėjo, kaip jis lipa žemyn, trepsėdamas kaip visa banda drambliukų, ir prieš sekdama iš paskos giliai atsikvėpė. Darbo kambario durys buvo atviros, praeidama ji išgirdo tylų niūniavimą, ir jai bematant sukirbėjo pilve.

Mailas parodė piršteliu ir garsiai sušnabždėjo:

– Jis ten.

Sem tik linktelėjo, prispaudė pirštą prie lūpų ir nusivedė Mailą į virtuvę, kur berniukas, greitai viską pamiršęs, padėjo dengti stalą.

Ir nors Samanta žinojo, kad Rafaelis yra namuose, dar nebuvo pasirengusi, kai apsisukusi pamatė jį stovintį tarpduryje, tokį juodbruvą ir žavų, su pablukusiais džinsais ir plonu megztiniu. Sunku buvo nepastebėti įgimto tvirtumo galingos vyriškos figūros, tokios panašios į sportininko. Jis buvo toks gundantis. Dėl aiškaus užsieniečio pranašumo, kokio neturėjo joks anglas.

Pirmo prieš ketverius metus padaryto įspūdžio prisiminimai dar tebebuvo skausmingi, tačiau Sem pasistengė ir maloniai pasilabino:

– Labas rytas. Tikiuosi, miegojai gerai?

Vyras šyptelėjo, tačiau tos šypsenos ji nepamatė švytinčiose žaliose akyse.

– Kaip akmuo.

Prabilo Mailas:

– Tai juokinga. Akmenys nemiega.

Rafaelis pažvelgė į sūnų, ir Sem pastebėjo, kad vyro veidas ir žvilgsnis tapo švelnesni. Jis įėjo į virtuvę ir atsisėdo prie stalo netoli Mailo.

– Ak, nejaugi? Kaip tada turėčiau sakyti?

Mailas susidrovėjo, kad į jį buvo atkreiptas dėmesys, ir ėmė muistytis kėdėje.

– Teta Braidė sako, kad miega kaip kūdikis, o kūdikiai vien tik miega ir miega.

– Gerai, – sutiko Rafaelis. – Miegojau kaip kūdikis. Ar taip tiks?

Mailas tebebuvo susidrovėjęs ir vengė Rafaelio žvilgsnio, tačiau nugalėjo smalsumas, ir jis pašnairavo į jį.

– Tu juokingai kalbi.

Rafaelis nusišypsojo.

– Tai dėl to, kad atvykau iš Italijos… todėl kalbu itališkai. Dėl to tau atrodo juokingai.

Mailas pažvelgė į Sem.

– Mamyte, kodėl mes nekalbame kaip šis vyras?

Sem vengė žiūrėti Rafaeliui į akis. Ji padėjo Mailui dubenėlį dribsnių ir švelniai priminė:

– Jo vardas Rafaelis. – O tada: – Mes kalbame angliškai, nes gyvename Anglijoje. Kai kuriems žmonėms gali pasirodyti, kad mes kalbame juokingai.

Tačiau Mailas jau buvo sukaupęs dėmesį į valgį ir nebesidomėjo nebylia dviejų suaugusiųjų kova, vykstančia mažoje virtuvėje. Sem išdrįso pakelti į Rafaelį akis ir pabalo. Jo žvilgsnis pasakė viską: Aš atrodau juokingas, nes tu atplėšei vaiką nuo jo kultūros.

Sem pasisuko į kavos aparatą, lyg jis būtų pats įdomiausias dalykas žemėje, ir labai jau linksmu balsu paklausė:

– Gal norėtum kavos?

Samanta išgirdo brūkštelint kėdę, apsisuko ir pamatė, kad Rafaelis jau stovi.

– Kavą gėriau anksčiau. Turiu eiti į gamyklą, tačiau po kurio laiko grįšiu. Nesirūpink dėl vakarienės – šį vakarą eisiu į oficialų pobūvį.

– O. – Sem atsirėmė rankomis į stalviršį už nugaros. Pasijuto, lyg kas būtų trinktelėjęs į saulės rezginį. Bet argi ne to tikėjosi? Tada kodėl nusiminė? Ir supyko?

Žodžiai ėmė lietis jai nespėjus jų sulaikyti.

– Būsiu pamiršus, kad savaitgaliai tau tokie pat svarbūs, kaip ir kitos savaitės dienos. – Išskyrus paskutinį savaitgalį, kurį visą praleido su ja lovoje ir atmetė visus telefono skambučius.

Rafaelio akys blykstelėjo.

– Šiandien priimsime specialiai pagamintų detalių siuntą, ir man reikia įsitikinti, ar atitinka jų parametrai, nes kitą savaitę jas montuosime į naujus automobilius. Su tuo, – tęsė jis pergalingai blykstelėjęs akimis, – tau teks susidurti, kai kitą savaitę ateisi į darbą.