Nustebinta vyro atviravimo Sem suraukė antakius.

– Bet tavo patėvis… Juk jis buvo graikų milijardierius…

Rafaelis kreivai šyptelėjo.

– Kuris be galo nekentė manęs, nes buvau ne jo sūnus. Tai, kad jis iš viso leido mane į mokyklą, buvo mano motinos nuopelnas. Tačiau kai tik buvo galima, patėvis liovėsi manimi rūpinęsis, o aš grąžinau jam kiekvieną centą, išleistą mano mokslams.

To Rafaelis dar nebuvo pasakojęs – visada vengė pasakoti apie asmeninį gyvenimą. Sem manė, kad Rafaelis buvo gavęs finansinę paramą, kai ėmėsi atkurti Falkonės pramonės įmones. Ne taip seniai šio susivienijimo atkūrimas buvo kuo plačiausiai nušviestas žiniasklaidos. Rafaelio Falkonės sėkmė buvo stulbinanti. Samanta prisiminė, kaip kartkartėmis paskambindavo Rafaelio motina, ir jų pokalbių nuotrupas, daugiausia ispaniškai, nes tai buvo moters gimtoji kalba.

Sutrikusi ir nebežinodama, ką sakyti, Sem ėmėsi lengviausios temos.

– Kaip laikosi tavo motina?

Rafaelio veide pasirodė vos pastebima įtampa, bet ji neprasprūdo Sem pro akis.

– Ji mirė prieš tris mėnesius. Nuo širdies smūgio.

– Atleisk, Rafaeli, – apgailestavo Sem. – Nežinojau… – Ji bejėgiškai skėstelėjo rankomis. – Matyt, neperskaičiau, ką rašė spauda.

Jo ispanė motina buvo pasaulinio garso gražuolė ir žymus modelis. Jos vedybas ir meilužius plačiai aptarinėjo žiniasklaida. Sklido gandai, kad ji be gailesčio paliko Rafaelio tėvą, kai tapo aišku, jog jis neteko visko išskyrus titulą. Tačiau Sem sužinojo apie tai tik iš nuogirdų, kai buvo nuvykusi į Milaną dirbti ir stažuotis Falkonės pramonės įmonėje.

Rafaelis kietai sučiaupė lūpas ir papurtė galvą.

– Rašyta buvo mažai, nes visa nustelbė ekonominė Graikijos krizė – tai mums buvo tik į naudą.

Sem prisiminė, kad Rafaelis nemėgo žiniasklaidos dėmesio ir nuolat blykčiojančių paparacų fotokamerų. Jis padėjo puodelį ir staiga pakilo. Sem pakėlė akis ir kokią akimirką negalėjo atgauti kvapo, nes Rafaelis atrodė toks didžiulis ir grėsmingas. Nuostabus. Varge, kaip jai teks iškęsti dvidešimt keturias valandas po tuo pačiu stogu, kai jis tik kitame koridoriaus gale? Ar jis vis dar miega nuogas?..

– …ar jam pasakysi?

Sem iškaito ir paraudo, kai pamatė, kad Rafaelis žiūri į ją laukdamas atsakymo. Jis jos paklausė, o ji taip įtemptai svarstė, tebemiega jis nuogas ar ne, kad neišgirdo.

Sem atsistojo taip greitai, kad keliais trinktelėjo į kavos stalelį ir susiraukė.

– Kam ką pasakysiu?

Rafaelis atrodė susierzinęs.

– Kada ketini pasakyti Mailui, kad aš jo tėvas?

Sem sukryžiavo rankas ant krūtinės, krūtys buvo apsunkusios ir dilgčiojo.

– Manau… manau, kai jis apsipras, kad tu čia. Kai šiek tiek tave pažins, tada ir galėsime pasakyti. – Ji keikė save, jog dar kartą pasitvirtino, kad šis vyras lengvai paveikia jos nusistatymą.

Rafaelis linktelėjo galvą.

– Manau, kad tai teisinga.

Sem giliai atsikvėpė, atsipalaidavo, nes suprato, kad Rafaeliui svarbiau Mailo poreikiai nei noras ją nubausti.

Kaip tik tada pro duris įkišo galvą Braidė.

– Jau baigiau, meilute, o Mailas laukia pasakėlės. Paskambink, jei manęs prireiks savaitgalį. Malonu buvo susipažinti, pone Falkone.

Sem ėmė eiti prie durų ne tiek trokšdama išlydėti Braidę, kaip būti kuo toliau nuo Rafaelio, tačiau moteris pamojo jai ir blykstelėjo akimis.

– Nelydėk.

Rafaelis sumurmėjo atsisveikindamas, ir Braidė išėjo. Sem girdėjo ją atidarant ir uždarant lauko duris. Ir dabar ji liko namuose visiškai viena su vyru, kurio nebesitikėjo pamatyti, ir su savo sūnumi. Mailu. Kažkas čia ne taip: Rafaelis Falkonė, pasaulyje žinomas milijardierius ir ūžautojas, jos priemiesčio name. Švelniai tariant, sunku ir įsivaizduoti.

Sem pasisuko nugara į duris.

– Turiu eiti pas Mailą. Jis ateis manęs ieškoti, jei nenueisiu. – Ir kodėl kalba tokiu balsu, lyg būtų bėgusi?

Rafaelis linktelėjo galvą.

– Turiu šiokio tokio darbo, ar nieko prieš, jei darbuosiuosi darbo kambaryje?

Sem palengvėjo, kad atgaus laisvę.

– Žinoma, dirbk.

Ir tada ji pasileido tekina, šokavo iškart per dvi pakopas, visai kaip paauglystėje.

Rafaelis girdėjo laiptais bėgančią Samantą ir purtė galvą. Jis vėl pasižvalgė po kambarį. Tikrai aplinka jam neįprasta, kad ir kaip teisintų Sem. Tie sunkūs metai, kai jis vien dirbo, mokėsi ir miegojo, ir taip diena po dienos, skendėjo kažkur miglose.

Jautėsi šiek tiek priblokštas, kad lengvai išsipasakojo Sem tai, ko niekada su niekuo neaptarinėjo. Buvo ne paslaptis, kad jis nepadėjo patėviui susigrąžinti šeimos palikimo, bet žmonės visada padaro savas išvadas.

Jis suspaudė lūpas. Anksčiau atsispyrė norui išsipasakoti – susitelkė į kūno malonumus, buvo patenkintas, kad netenka kalbėtis. Bet kokia kaina vengė didesnio artumo.

Rafaelis nusikeikė ir perbraukė delnu per plaukus, su kostiumu pasijuto kaip sukaustytas. Jis čia atvažiavo tiesiai iš susitikimo mieste. Vos įėjęs pro lauko duris pasijuto lyg būtų uždarytas tarp keturių sienų, ir keistai panoro apsisukti, vėl sėsti į automobilį ir važiuoti visu greičiu į priešingą pusę.

Keletą neramių akimirkų, kai žiūrėjo į Sem, laukiančią prieškambaryje, tegalėjo prisiminti, kaip prieš keletą dienų ją ryte rijo. Tikino save, kad gali pasikviesti teisininkus, kurie padiktuotų jai sąlygas, ir ji būtų nubausta už tai, jog nepasakė jam apie Mailą.

Tada pamatė Mailą ant jos rankų, ir baimė būti uždarytam dingo. Štai dėl ko jis čia. Nes nebenori, kad praeitų dar keli mėnesiai, kol vėl atsiras proga pasisakyti sūnui kas jis toks. Dar keletas mėnesių be tų trejų metų, kuriuos praleido veltui. Rafaelis iš tiesų taip ir neatleido tėvui, kad šis palūžo ir taip teatrališkai išėjo iš sūnaus gyvenimo. Kad išleido tiek daug pinigų moteriai, kuri jo niekada nemylėjo. Kad galop tapo verksniu ir nevykėliu.

Metų metus Rafaelis pavydėjo jaunesniajam broliui Aleksijui, kuris augo tėvo mylimas ir remiamas. Pavydas buvo toks didžiulis ir Rafaelis jautė, jog kartėlis taip slėgė Aleksijų, kad pastarasis atsisakė priklausančio palikimo. Rafaelis niūriai šyptelėjo. Gal tai įrodymas, kad laimingas niekada nebūsi?

Vyras nužingsniavo į darbo kambarį, atsisėdo už rašomojo stalo ir įjungė keletą mechanizmų. Netikėtai išgirdęs virš galvos garsus, liovėsi dirbęs. Jam suspaudė širdį supratus, kad tiesiai virš jo, matyt, yra Mailo miegamasis. Paklusęs norui, į kurį nepajėgė nekreipti dėmesio, Rafaelis atsistojo, išėjo iš darbo kambario ir ėmė tykinti laiptais lyg kokia pantera.

Pamatęs, kad Mailo kambario durys pusiau praviros, sustojo ir pažvelgė vidun. Išvydęs vaizdą sulaikė kvapą. Apsikabinusi Mailą Sem sėdėjo atsirėmusi į šviesiomis spalvomis nudažytą lovos galvūgalį. Priešais laikė atverstą knygelę ir, juokingai nutaisiusi balsą, garsiai skaitė, o Mailas kikeno.

Rafaelis buvo pamiršęs, kad ji skaito ir rašo užsidėjusi akinius. Su jais Sem atrodė labai susikaupusi ir itin gundanti. Jos lūpos buvo pilnos ir rausvos. Pro paprastus baltus marškinėlius ir kelnes buvo matyti dailios linijos, labai sutrikdžiusios Rafaelį. Nesitikėjo pamatyti Samantą tokią. Ir vis tiek kažin kas buvo šiek tiek pažįstamo – atgarsis to negailestingai užgniaužto jausmo, kai ji pasisakė esanti nėščia. Prieš trenkiant tam smūgiui ir begėdiškai kylant įtarimui, kad čia bus kėslai, sukirbo nerimas. Kažkas trapaus ir dar nepatirto.

Ir Rafaeliui kilo neapykanta, kad Sem vis dar jaudina jį. Kad jis jos tebetrokšta. Kad tuos ketverius metus audrino jo vaizduotę, kai jis mažiausiai to tikėjosi. Dabar jam būtų sunku prisiminti savo paskutiniosios meilužės vardą, bet Sem… Jos vardas niekada neišdils iš atminties. Ir buvo labai apmaudu, kad ji pasirodė esanti nemažiau klastinga nei jo motina, tik savaip. Kad slėpė nuo jo ką turi brangiausio. Sūnų.

Kokią akimirką Rafaelis abejojo, ar protingas sprendimas finansuoti universiteto tyrimų programą tam, kad būtų arčiau Sem. Tada prisiminė, kaip pažvelgė į žalias Mailo akis, kaip švyturiai signalizavusias jam apie jiedviem bendrus genus.

Nors logiškiems pamąstymams turėjo svarią priežastį, Rafaeliui buvo sunku pripažinti su logika nieko bendra neturinčius gilius jausmus.

Rafaelis vėl pažvelgė į sūnų ir prispaudė ranką prie krūtinės, kur kaupėsi skausmas. Tai bus jo viso gyvenimo tikslas – stengtis, kad Sem nebepašalintų jo iš sūnaus gyvenimo. Kad ir kiek tai kainuotų. Net jei reikėtų su Sem praleisti visas dvidešimt keturias valandas per parą. Jis pajėgs jai atsispirti. Ar jis gali geisti moters, užkirtusios kelią jam pasinaudoti pačia pagrindine žmogaus teise? Teise būti tėvu.

Vėliau, kai Sem jau gulėjo lovoje, gerai pažįstami seno namo girgždesiai, paprastai ją nuramindavę, dabar rodėsi grėsmingi. Nuo Rafaelio Falkonės ją teskyrė keletas plytų, sutvirtintų kalkių skiediniu. Pamažu ji ėmė suvokti tikrovę. Dabartinę tikrovę. Kad teks gyventi ir dirbti su Rafaeliu Falkone. Sem kilo įtarimas, kad viešai parodęs savo įtaką, kuria naudodamasis privers ją pas save dirbti, jis pirmiausia turėjo tikslą ją supykdyti, o tik paskui grynai profesinių motyvų, kaip teigė paskambinęs telefonu.

Nuo minties, kad vėl teks grįžti į gamyklą, ją išpylė šaltas prakaitas. Nors iš pradžių Sem ten labai patiko – buvo taip įdomu, juk stažavosi vienoje iš pažangiausių automobilių pramonės įmonių.

Pradinį kapitalą Rafaelis susikrovė sukūręs kompiuterinę programinę įrangą, labai pagelbėjusią konstruojant automobilius. Štai kaip jis iškilo ir pribloškė pasaulį savo sėkme. Tada jau galėjo finansuoti, pastatyti Falkonės automobilių pramonę ant kojų – įžiebti jai naujos gyvybės, pakeisti nuomonę, esą Falkonės automobiliai pasenę ir nebemadingi. Dabar Falkonės automobiliai buvo patys populiariausi ir lenktynių trasose, ir keliuose.

Sem buvo visų tų įvykių įkarštyje, darbavosi kuriant naujausius modelius, stengėsi perprasti kurą tausojančių variklių sistemas. Nuo pat pirmos dienos Rafaelis kėlė jai nerimą. Pamačiusi jį skaisčiai parausdavo, nesitikėjo, kad jis tikrovėje toks pat žavus kaip leidinių fotografijose.