Nuo tos minties Sem išpylė šaltas prakaitas. Niekada neturi pamiršti, kad jis ją be gailesčio atstūmė, ir neleisti, kad jis sužinotų, ją labai įskaudinęs.

Patikino save, kad Rafaelis, šiaip ar taip, darboholikas, taigi retai jį matys. Kad ir kaip iš aukšto jis kalbėtų, ji iš tikrųjų nemanė, jog jis ištvers ilgiau nei savaitę žaliame, bet labai nuobodžiame Londono priemiestyje.

Rafaelis – italų grafo ir garsios ispanų gražuolės sūnus – buvo pripratęs prie gražių daiktų, o ypač prie gražių moterų. Pripratęs gauti, ko reikia.

Tai suprasdama ir nujausdama, jog jis netrukus susivoks, kad jos namai ne jo meilužių priebėga, ir kad visa tai jam greitai įkyrės iki gyvo kaulo, Sem pakėlė smakrą ir tarė:

– Kada ketini atsikraustyti?

Ketvirtas skyrius

Praėjus keturioms dienoms, penktadienio vakarą Sem, įsitempusi kaip styga, laukė pasirodant Rafaelio. Vyras turėjo atsikraustyti šį vakarą, ir visą savaitę kasdien atvažiuodavo jo darbuotojai paruošti namų Rafaelio atvykimui.

Aną pirmadienio vakarą grįžusi iš Rafaelio apartamentų Sem Braidei tiesiai išklojo viską, kas vyksta. Moteris visa išklausė stebėtinai abejingai.

– Sakai, jis jo tėvas?

– Taip. – Sem atsakė pusbalsiu, žvilgsniu leisdama Braidei suprasti, jog būtų atsargi, kad neišgirstų mažos ausytės, nes Mailas sėdėjo svetainėje ir, prieš eidamas miegoti, žiūrėjo animacinį filmuką.

Deja, Braidė pernelyg susidomėjo šia žinia. Ji gurkštelėjo arbatos ir pakartojo dar kartą:

– Jo tėvas… Na, iš tiesų, Sem. Tu tokia slapukė. Visada maniau, kad gal padavėjas ar gamyklos dirbtuvių darbininkas, ar kas nors panašaus, bet juk čia pats pačiausias – viršininkas Falkonė…

Sem iškošė pro dantis:

– Jis atsikrausto laikinai. Patikėk, praeis savaitė, ir jam atsibos.

Braidė nepritariamai prunkštelėjo:

– Na, tikėkimės, kad ne dėl Mailo.

Sem laikė rankas įmerkusi į vandenį, nes po pietų plovė indus. Ji klausėsi, kaip netoliese Mailas šnekasi su Braide. Naują gyventoją priima tik dėl sūnaus. Turi liautis galvojusi apie save ir mąstyti tik apie sūnų. Tik taip galės visa ištverti, nes jei nors akimirką susimąstys, ką jai reiškia vėl atsidurti taip arti Rafaelio, pajus neįveikiamą norą strimgalviais bėgti kuo toliau.

Tada Braidė atskubėjo į virtuvę, ir Sem jos veide pastebėjo prastai slepiamą jaudulį. Būtų šypsojusis, jei tik būtų galėjusi.

– Net nespėsi apsižvalgyti, ir jis bus čia.

Namų ekonomė jai džiugiai nusišypsojo ir ėmė šluostyti indus.

– Ak, nė už ką nepraleisiu to, Sem. Tai geriau nei popiežiaus vizitas Dubline aštuntajame dešimtmetyje.

Staiga gatvėje pasigirdo žemas galingas variklio gausmas. Savo didžiam nusivylimui Sem bematant susizgribo iš garso besistengianti perprasti variklio konstrukciją.

Mailas, matyt, iš karto pastatė ausis, nes susijaudinęs atėjo į virtuvę ir pranešė:

– Automobilis!

Neapsakomam berniuko nusivylimui jie neturėjo automobilio, ir dabar Sem negalėjo sustabdyti jo bėgančio prie durų. Kai suskambo durų skambutis, jai suprakaitavo delnai. Sem nespėjus nė pajudėti, Braidė nuskubėjo pirma, ir tik tada Samanta pastebėjo, kad Braidė, priešingai nei paprastai, buvo pasirišusi prijuostę. Iš nuostabos jai norėjosi pakelti į viršų akis.

Tada durys atsidarė, ir Sem įsistebeilijo į tarpduryje pasirodžiusį aukštą tamsų siluetą vakaro sutemų fone. Nebuvo mačiusi jo nuo pirmadienio, ir prieš jos valią jai ėmė spurdėti širdis.

Šalia Braidės stovintis Mailas tarė:

– Čia vyras. – O tada nekreipdamas dėmesio į aplinkinių nuotaikas pridūrė: – Ar turite automobilį?

Rafaelis bematant nukreipė žvilgsnį į Sem, ir ji džiaugėsi, kad Braidė laiko frontą prie durų. Dabar ji atliko savo pareigas: ištiesė ranką, prisistatė, skleidė airišką žavesį. Daugybė be abejo ir kodėl neinate į vidų, juk lauke taip šalta. Juokinga, bet Sem pasijuto išduota.

Rafaelis įžengė vidun, ir Sem suspaudė širdį. Jis atrodė svetimas, tolimas. Šioje aplinkoje pernelyg nepritampantis. Pagaliau ji atsitokėjo, žengė keletą žingsnių ir paėmė Mailą ant rankų. Jis ir vėl žiūrėjo į Rafaelį didžiulėmis akimis.

Mailas pakartojo klausimą.

– Ar turite automobilį, pone?

Rafaelis pažvelgė į Mailą, ir Sem pamatė, kad vyro skruostus užliejo raudonis. Akys įgavo spindesį, kokio dar nebuvo pastebėjusi… Nors gal jai buvo pasirodę… vieną kartą. Ji šiek tiek stipriau apglėbė Mailą. Braidė išskubėjo, kažką sumurmėjusi apie kavą bei arbatą. Jie liko vieni.

Rafaelio balsas buvo toks gilus, kad sujaudino Sem iki pat širdies gelmių.

– Taip, tikrai turiu automobilį. Aš – Rafaelis… o koks tavo vardas?

Kimus Rafaelio balsas vėl sužadino Sem kaltės jausmą. Mailas įsikniaubė jai į kaklą ir tvirtai apsikabino rankutėmis.

Ji pasuko galvą į Mailo pusę ir ramino:

– Negi neprisimeni, kaip tau sakiau, kad ponas Falkonė kurį laiką pagyvens su mumis? – Vis dar slėpdamasis Mailas linktelėjo galvelę. Sem vėl pažvelgė į Rafaelį. – Iš pradžių jis šiek tiek drovus su nepažįstamais.

Išgirdęs apie savo dabartinę padėtį Rafaelis grėsmingai sužaibavo akimis, ir Sem skubiai tarė:

– Paltą ir kitus daiktus gali palikti prieškambaryje.

Jis nusivilko brangų juodą paltą, ir liko su tamsios spalvos kostiumu. Tada vėl pasirodė Braidė neįprastai išraudusiais skruostais, paėmė Mailą iš Sem rankų ir tarė:

– Manau, kai kam jau laikas į lovytę. Salone yra gaiviųjų gėrimų.

Sem ir vėl panoro pabalinti akis. Ir nuo kada Braidė jų svetainę ėmė vadinti salonu? Ar kalbėjo apie gaiviuosius gėrimus? Ar plikant arbatą raudo ekonomės skruostai?

Samanta sušuko jiems įkandin.

– Netrukus užlipsiu į viršų paskaityti knygelės.

Ir išgirdo Mailą graudžiai skundžiantis:

– Noriu pamatyti automobilį.

Braidė skubiai patvirtino, kad jei jis bus geras berniukas ir išsivalys prieš miegą dantis, rytojaus rytą galės eiti pasižiūrėti mašinos.

Nekęsdama Rafaelio už tai, kad sukėlė jiems sunkumų ir išmušė iš pusiausvyros, Sem pagaliau prisivertė į jį pažvelgti ir pasiūlė:

– Aprodysiu tau namą, gerai?

Rafaelis nusišypsojo, tačiau akys nesuspindo.

– Būtų puiku.

Kaip galėdama atsainiau, nejaukiai jausdamasi, nes Rafaelis kvėpavo jai į kaklą, Sem aprodė jam pirmą namo aukštą.

Jis sustojo darbo kambaryje, apžvelgė įspūdingus įrenginius, pastatytus specialiai jam ir nustebino paklausęs:

– Ar čia buvo tavo tėvo darbo kambarys?

– Taip, – atsakė Sem kimiau nei jai norėjosi, nes netikėtai užplūdo jausmai prisiminus užmaršų, išsiblaškiusį tėvą, leidžiantį valandų valandas viską aplink pamiršus. Jai suspaudė širdį. Pamiršus net savo dukterį.

– Jie neturėjo pastatyti čia… taip nedera.

Sem pažvelgė į Rafaelį nustebusi dėl tokios pastabos. Dėl pasirodžiusio jautrumo.

– Ne… viskas gerai. Vis tiek kambarys stovi tuščias. Reikėtų juo naudotis. – Ji kreivai šyptelėjo. – Patikėk, buvo galima viską čia pastatyti prie jo gyvo, o jis nė nebūtų pastebėjęs.

Nuo aštraus Rafaelio žalių akių žvilgsnio pasijutusi pažeidžiama Sem išėjo iš kambario.

– Eime į viršų. Parodysiu tavo kambarį.

Ji nuskubėjo laiptais į viršų jausdama paskui kopiantį Rafaelį ir nejaukiai pasijuto su nuobodžiais naminiais drabužiais. Ir vėl.

Sem nemandagiai skubėdama aprodė kambarius. Jie praėjo pro vonios kambarį, kur ant paaukštinimo, kad galėtų pasiekti kriauklę, stovėjo Mailas ir be paliovos čiauškėjo su Braide, padėjusia jam valytis dantis.

Rafaelis stabtelėjo, o kai berniukas pagaliau pasisuko, vėl sekė paskui Sem. Ji sudrebėjo pamačiusi smerkiantį vyro žvilgsnį. Trumpa jausmingumo akimirka, aišku, buvo praėjusi.

Sem nepravėrė savo miegamojo durų, tik nenoriai mostelėjo į jas ranka, tačiau Rafaelis prasibrovė pro ją ir atidarė duris. Kambarį jis apžiūrinėjo gana ilgai, tada nužvelgė Samantą pašaipiu žvilgsniu. Ji visa degė iš pažeminimo, bijojo net pagalvoti, ką jis pamanė apie jos kambarį. Kambarys neperdažytas nuo tada, kai išvyko mokytis į koledžą, ir vis dar puikavosi patamsėjusiais rožiniais tapetais.

Išblukęs dekoras iškalbingai bylojo apie slapčiausias paauglės svajones nebūti kalike, apie giliai užslėptą troškimą būti tokia, kaip kitos mergaitės. Nėra ko stebėtis, kad Rafaelis taip lengvai ją suviliojo. Pats to nesuvokdamas, pažadino merginos meilės svajones, kurias ji bandė sutramdyti siekdama tėvo palankumo, net buvo tapusi pačia uoliausia mokine.

Apstulbusi, kad visa tai prisiminė, Sem užgniaužė nuoskaudą, ištiesė ranką ir tvirtu judesiu uždarė duris tiesiai Rafaeliui prieš nosį. Tada nuvedė jį į jo miegamąjį.

Laimei, jis buvo kitoje namo pusėje nei jos ir Mailo miegamieji, kurie buvo vienas priešais kitą. Ir dar geriau – turėjo atskirą vonios kambarį. Po tos lemtingos akimirkos universitete anądien Samanta visai nenorėjo susidurti su pusnuogiu Rafaeliu, keliaujančiu į vonios kambarį.

Rafaelis tik greitai apmetė kambarį akimis. Vesdama jį žemyn, Sem tyliai meldė, kad jis kuo greičiau grįžtų į savo elitinę aplinką, kur pildoma kiekviena užgaida jam net nespėjus praverti burnos.

Braidė svetainėje iš tiesų buvo patiekusi kavos bei arbatos. Sem įpylė kavos, padavė Rafaeliui ir atsargiai stebėjo, kaip jis sėdasi ant patogios, bet labai jau nudėvėtos sofos.

Jis žvalgėsi po paprastai apstatytą svetainę.

– Turi gražius namus.

Sem atsisėdo kaip galima toliau nuo Rafaelio. Ji vos neprunkštelėjo.

– Nė nepalyginti su tuo, prie ko esi pratęs.

Jis pažvelgė į ją tokiu žvilgsniu, kad jai kūnas pagaugais nuėjo.

– Aš ne snobas, Samanta. Gal mano auklėjimas ir buvo išskirtinis, tačiau kai ėmiausi atkurti Falkonės pramonės įmones, turėjau tik vienus marškinius. Gyvenau bute, tokio dydžio kaip tavo veranda, o kad galėčiau baigti koledžą, dirbau trijose vietose.